aA
2019 m. balandžio 2 d. Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre įvyko Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano forumas, kuriame buvo pristatyti Lietuvos teritorijos erdvinės vizijos 2050 m. ir LR teritorijos bendrojo plano koncepcijos metmenys.
Kaunas - Vilnius
© DELFI montažas

2020 m. baigia galioti 2002 m. sudarytas Lietuvos teritorijų Bendrasis planas – svarbiausia krašto ūkio vystymo strategijos partitūra. Jį rengę daugiau kaip šimtas aukščiausios kvalifikacijos Lietuvos įvairių sričių specialistų kruopščiai išanalizavo tada buvusią padėtį, remdamiesi naujausiomis miestų planavimo tendencijomis, pasaulio ir Baltijos jūros regiono šalių patirtimi pasvėrė visas galimas krašto urbanizacijos alternatyvas ir pasiūlė konkrečių veiksmų programą. Bendrąjį planą, gavęs visų suinteresuotų ministerijų ir žinybų pritarimą, 2002-10-29 patvirtino LR Seimas. Projektas tapo įstatymu.

Ne tik aštuoniolikos metų laikotarpiui, bet ir tolimajai Lietuvos vizijai tada buvo sukurta nauja rinkos ekonomikos sąlygas ir tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus atitinkanti strateginė urbanistinio tinklo ir miestodaros programa.

Įvairių kategorijų miestams, diegiant vadinamos „koncentruotos dekoncentracijos“ principą numatytas jiems skirtas plėtros scenarijus. Krašto teritorijos „griaučių“ šerdimi turėjo tapti panašus į „Z“ raidę zigzagu Vilnius–Kaunas–Šiauliai–Klaipėda į Lietuvos „kūną“ įterptas vadinamasis „urbanistinis stuburas“.

Svarbiausiu krašto stuburo slanksteliu turėjo tapti savaimingai besiformavusi pasaulio miestų geografijoje beprecedentinių miestų-dvynių Vilniaus ir Kauno potencialų jungtis – dvimiestis.

Lietuvos miestų naujadaro – dvimiesčio – idėja, nors ir nelengvai, bet po truputį skynėsi kelią. Tauta po truputį apsiprato su šiuo fenomenu. Žodis dipolis, vėliau kalbininkų nurodymu pervadintas į dvimiestį neliko mįsle nė vienam bent kiek apsišvietusiam vietos ar užsienio lietuviui.

2002 m. tuometiniai Vilniaus ir Kauno merai A. Zuokas ir E. Tamašauskas pasirašė sprendimą sujungti abiejų miestų potencialus ir bendradarbiauti kuriant Europos lygio traukos centrą Lietuvoje, buvo sudaryta bendra abiejų miestų ekonominio ir teritorinio planavimo specialistų grupė parengusi Vilniaus ir Kauno dvimiesčio strateginį planą.

Kūrėsi bendri susivienijimai, vyko renginiai, konferencijos, sporto varžybos. 2002-12-06 tarpumiesčio pusiaukelėje – Elektrėnuose in corpore susirinkusios Vilniaus ir Kauno tarybos įsteigė dvimiesčio rėmėjų draugiją.

Sodinukas prigijo.

Dvimiestis palankiai įsirašė ir į BJR miestų tinklą, kur panašios dviejų miestų jungtys pagal VASAB (Vision and the Strategy of Baltic Sea Region, 2010) buvo suplanuotos net 17-ai atvejų, vienas netgi trimiestis (Lenkijos trójmiasto Gdanskas–Gdynė–Sopotas).

2006 metais autoritetingoje FDI kompanijos (Foreign Direct Investments) surengtoje tarptautinėje miestų perspektyvų apžiūroje Vilniaus ir Kauno dvimiesčio projektas buvo paskelbtas Europos ateities regionu (European Region of the Future) ir apdovanotas specialiu sertifikatu.

Deja, šių metų balandžio 2 dieną oficialiame forume pristatyti naujos redakcijos Lietuvos teritorijos bendrojo plano kontūrai 2050 metų perspektyvai atskleidė, kad naujasis krašto vystymo scenarijus iš esmės rengiamas visai kitoks. Jame ne tik netęsiama pirmtako pradėta originali generalinė linija, jis veikiau kontroversiškas, griežtai atsiribojantis nuo dar tebegaliojančio, nes pastarojo „BP sprendiniai nebeatitinka šiandienos realijų dėl pasikeitusios situacijos“.

Nei sveikinimo kalbose, nei pristatomuosiuose forumo pranešimuose nė karto nebuvo ištartas žodis dvimiestis.

Gal tai – tik kitos kartos, naujos jaunų projektuotojų grupės pademonstruotas siekis būti originaliems, išvengti „užsiciklinimo“?

Ne. Apie naują idėjų paketą jau buvo galima spręsti 2018 m. rudenį iš įvykusio XII Lietuvos Urbanistinio Forumo medžiagos, kurioje buvo pateikta glausta pagrindinio jo „dirigento“ – AM departamento direktoriaus M. Narmonto platforma.

Iškalbingai ją iliustravo forumui skirtos medžiagos leidinyje pridėta įstrižai raudonu brūkšniu perbraukta dvimiesčio urbanistinės struktūros schema iš dar tebegaliojančio bendrojo plano. Ir kad būtų dar įtikinamiau, aptariant dilemą „būti ar nebūti dvimiesčiui“, abu variantai pateikti ne įprasta seka: pirma senasis variantas, po to jo priešprieša, naujasis, kaip tai įprastai daroma, bet sukeisti vietomis: pirma „Lietuva be dvimiesčio“, ir tik paskui „Lietuva su dvimiesčiu“...

Tokia lyg ir beapeliacinė bei imperatyvi aukšto Aplinkos ministerijos pareigūno nuostata „Lietuvos be dvimiesčio“ nebuvo staigmena. Ji brendo gaususiuose „ikiforuminiuose“ ir kitų aukštų darbuotojų pareiškimuose, nuomonėse bei publikacijose. Gal ir nebadant pirštu buvo prisimenama 1964–1967 m. planinės, „komandinės“ ekonomikos sąlygomis kurta ir realizuota (beje, aniems laikams Lietuvai suvaidinusi labai teigiamą vaidmenį) tolygaus respublikos apgyvendinimo ir industrializacijos programa.

Jurgis Vanagas. <em>Requiem</em> dvimiesčiui: ar nelaidojama ir istorinė proga
© Foto / Rafaelis Achmedovas ir Valdas Kopūstas


Dabar gi, išsikovotomis visai naujomis ekonominėmis ir geopolitinėmis suverenios valstybės apystovomis, užuot formavus savotišką „kumštį“ – Euro City rango metropolinį centrą nuožmiai konkurencinei kovai dėl Lietuvos „vietos po saule“ (kaip tai planavo dar tebegaliojančio BP autoriai), liaupsinamas dispersiškas decentralizavimas, neva kaip būdas geografiškai subalansuoti ekonomiką ir tuo tvirtinti ją, propaguojamas regionų dopingavimas didmiesčių sąskaita, bandymas keisti jų „kalibrus“, perskirstyti jų vaidmenis ir prioritetą mažesniesiems, trimituojamas agitacinis obalsis grįžti iš didmiesčių ir tuo būdu naikinti savivaldybių skirtumus... Faktiškai planuojama išskydusio, paliegusio Lietuvos konkurencinio potencialo lemtis.

Į „Neigiamų tendencijų“ skiltį dvimiesčio samprata pateko ir Vilniaus miesto savivaldybės 2007–2016 m. miesto teritorijos bendrojo plano sprendinių įgyvendinimo stebėsenos ataskaitoje: „Vilniaus ir Kauno dvimiesčio (europinės reikšmės centro) statuso klausimas nėra akcentuojamas LR bei Vilniaus ir Kauno miestų savivaldybėse“.

Netgi parengtame LR Vyriausybės nutarime „Dėl nacionalinės regioninės politikos prioritetų iki 2030 metų“ projekte taip pat nė karto nepaminėtas žodis „dvimiestis“.

Iš viso konteksto jau buvo labiau nei aišku, kad ir naujame Bendrajame plane bus nusigręžta nuo visų kertinių dar tebegaliojančio jo pirmtako tezių. Tarsi regionų interesai jame būtų buvę pamiršti. Atvirkščiai, ten jie buvo traktuojami nepalyginamai konstruktyviau.

Dabartiniame nutarime formuluojant artimiausios ateities krašto tvarkymo politikos gaires operuojama nors ir geranoriška, bet labiau tik deklaratyvia, mobilizuojančio tipo agitacija: „nuomonės formuotojai turi įtikinti visuomenę, kad ir regionuose gera gyventi“, skleisti „pozityvias žinias apie galimybes regionuose“, apie „galimybes gerai gyventi mažesnėse savivaldybėse“, „sudaryti palankias sąlygas kurtis ne tik didmiesčiuose“, nes, esą, „gyventi ne didmiesčiuose gali tapti madinga“ ir t. t.

Tokią galvoseną, kai trokštami vaizdiniai laikomi ateities realijomis, anglai ironiškai vadina wishful thinking.

Šiomis gal kiek sentimentaliai pavadintomis mintimis pabandyta pasamprotauti, ką, autoriaus nuomone, prarastume, jei būtų atsisakyta tęsti jau pradėtą ankstesnę miestų plėtotės linijos. Su tuometinės Aplinkos ministerijos įgaliojimais kelis metus amžių lūžyje dalyvavęs BJR miestų plėtotės darbo grupės veikloje, jis buvo lyg ir tarpininkas tarp minėtos grupės ir Bendrojo plano autorių kolektyvo.

Ar ir toliau liksime „pilkąja“ Europos zona?

Visa, kas aukščiau išdėstyta, tai lyg ir „vidiniai“ , „lietuviški“ argumentai už dvimiestį. Bet yra dar ir išorinė, hierarchiškai įsakmi ir, ko gero, dar svarbesnė – europinė, kontekstualioji šio urbanistinio darinio traktuotė. Narystė ES Lietuvos teritorinei sistemai skiria nors negausius, bet neginčijamus įpareigojimus (tarptautiniai transporto koridoriai, miestų rangai, ekologinės zonos, gamtosauga ir kt.).

Atidžiai įsižiūrėkime į Europos ir į Lietuvos žemėlapį. Esame lopinėlis tolimame Europos Sąjungos pakraštyje, o ir mūsų sostinė – pačiame jos paribyje.

Gal todėl Europos geografinės politikos planavimo strategų žemėlapiuose Lietuva priskiriama žemiausiai – „periferinių regionų“ – kategorijai, jos teritorija laikoma tik tranzitiniu arealu.

Tapome buferine (blogąja prasme) Europos zona, „pilkąja“ jos dalimi, nuo Vakarų geografiškai ir gyvensenos prasme nutolusiu, užsidariusiu užkampiu, provincija. Nuo Vakarų užblokuoti dar ir Karaliaučiaus anklavo, atsidūrėme ne tik savotiškoje vakarietiško, skandinaviško ir slaviško substrato takoskyroje, bet ir apsuptyje.

Dėl karų, okupacijų, perdalijimų prarastų istorinių LDK žemių sostinės Vilniaus geografinė padėtis liko labai ekscentriška dabartinėje teritorijoje. Nutolusi nuo krašto geometrinio vidurio, ypač nuo „vartų į pasaulį“ – vienintelio uostamiesčio, šiandien ji dar ir pavojingai arti ne itin Lietuvos atžvilgiu draugiškai nusiteikusios Baltarusijos.

Daug pralaimime neturėdami tarptautiniu mastu pripažinto Euro City rango miesto, todėl apmaudu, kad įtakos zonų žemėlapiuose visą Lietuvos plotą dengia trijų kaimyninių šalių sostinių, gavusių šį rangą – Varšuvos, Rygos ir Minsko skrituliai.

Euro City statusas miestui – tai didesnės ES užsienio investicijų garantijos. Į tokio tipo centrus sprauste spraudžiasi įsikurti tarptautinių prekybos, verslų, bankininkystės, komunikacijų, užsienio turizmo institucijų, tarptautinių skrydžių oro linijų būstinės, juose nuolat vyksta prestižiškiausi pasaulinio ir Europos masto kultūros, meno, mokslo ir sporto renginiai. Juose auga užsienio studentų skaičius.

Jei šį aukštą rangą galima traktuoti kaip siekiamybę, tai Lietuvai „nuleisti“ BJR teritorinės sandaros, jos „gri“aučių imperatyvai, apie ką užsiminta aukščiau, yra neginčijamai privalomos, įsakmios BJR doktrinos dalis.

Štai kodėl 2002 metų LR Bendrojo plano skirsnio „Urbanistinės sistemos optimizavimas“ 5-ame paragrafe buvo įrašyta: „...Vilnius ir Kaunas <...> turi pakankamą potencialą, tačiau atskirai paėmus kiekvienam trūksta ir trūks ateityje potencialo (ypač demografinio), kad būtų pripažinti europinio masto (Euro City) centrais. Tokio centro buvimas svarbus šaliai integruojantis į ES.

Bendrasis planas numato formuoti europinio lygmens centrą kaip Vilniaus–Kauno urbanistinį dinapolį [turėtų būti dipolį – J.V.], sujungiant dabar esamus šių metropolinių centrų potencialus. Tai sudarytų pagrindą atsirasti europinių institucijų ir kitų darinių šioje apie milijoną gyventojų turinčioje jungtinėje zonoje bei tiesiogiai prisijungti prie plėtojamo Europos urbanistinio karkaso.“

Tik suremtais pečiais Vilnius ir Kaunas, kartu su tarpumiesčio miestais ir gyvenvietėmis jau šiandien turi „kritinę gyventojų skaičiaus masę“, būtiną siekti Euro City centro rango.

Bet ar tuo nekuriama „vieno miesto Lietuva“, kaip dažnai replikuoja dvimiesčio oponentai? Ką plėtojamo dvimiesčio atveju laimėtų kiti krašto miestai ir regionai?

Kaip minėta, Vilniaus ir Kauno dvimiestis – tai tik „slankstelis“ BP numatytame formuoti krašto urbanistinio karkaso „nugarkaulyje“ (kaip tai matyti pridėtoje schemoje).

Jurgis Vanagas. <em>Requiem</em> dvimiesčiui: ar nelaidojama ir istorinė proga


Jo ašimi skriejančio šiuolaikiško greitaeigio transporto linija ne tik funkciškai tarpusavy surištų pagrindinius Lietuvos didmiesčius, labiau sujungtų juos su pagrindiniais krašto „vartais“, kraštą labiau atvertų į Baltijos jūrą, bet ir įjungtų į BJR miestų sistemą.

Susidarę daug trumpesni skersiniai ryšiai į urbanizacijos šerdį smarkiai priartintų didžiosios krašto dalies regionų gyventojus prie ašies židinių, svarbiausių didmiestiškų traukos taškų – darboviečių, serviso centrų – sveikatos apsaugos, kultūros, mokymo, pramogų, prie greitojo transporto linijų stočių.

Krašto urbanistinis „svorio centras“ pagal nuosekliai įgyvendinamą „koncentruotos decentralizacijos“ principą dvimiesčiu slinktųsi krašto vidurio link, arčiau pagrindinių tarptautinių transporto koridorių sankirtos ties Kaunu.

Sostinės monopolio apkarpymo sąskaita balansuotųsi krašto valdymo funkcijos. Kodėl į Kauną negalėtų būti perkeliamos dar ir kitos intensyviau iš periferijų lankomos ministerijos? O dalis atitinkamai specializuotų aukštų institucijų – net į Klaipėdą?

Kaip rodo pridėta Europos dalies žemėlapio schema, net plika akimi akivaizdu, kaip svarbu ne tik sostinei Vilniui nelikti tik Europos rytinio kamieno „prielipu“, bet dvimiesčiu – ir visai Lietuvai neatplėšiamai tvirtu, gyvybingu įskiepiu įaugti į jį.

Visa tai buvo tvirtai paremta ir numatyta šalies tarptautinio konkurencingumo siekių, socialinės, ekologinės raidos, ūkio tvarkymo ir modernios politikos valdymo reguliatyve – dar tebegaliojančiame LR teritorijų Bendrajame plane.

Aukštosios materijos ar provincialumas?

Miestai statomi šimtmečiais. Jei tai daroma kryptingai, prieš akis turint tolimąją jų viziją, sėkmingas ir rezultatyvus šis vyksmas būna tik tada, kai nuosekliai ir kantriai tęsiama vieninga jo plėtotės linija, o bendruosiuose planuose (nekalbant apie ilgalaikes programas) apdairiai laikomasi pagrindinių idėjų tęstinumo, perimamumo, jei jos nekaitaliojamos nuo kadencijos iki kadencijos ar užsiduotų planų trukmės.

Jurgis Vanagas. <em>Requiem</em> dvimiesčiui: ar nelaidojama ir istorinė proga

Ženklūs istoriniai proveržiai miestų statyboje nebūtų pavykę, jei ne toliaregiškas įtakingų sumanytojų žvilgsnis, drąsa, užmojis, o svarbiausia, valia, atkaklumas, nenuilstama kantrybė ir pradėto darbo perimamumas.

Kaip šiandieninis penkiamilijoninis Paryžius tvarkytųsi su transportu centre, jei XIX a. viduryje, dar karietų epochoje prefektas G.-E. Osmanas, savo metu vietos paveldo sergėtojų apšauktas „barbaru“, nebūtų išdrįsęs istorinio siaurų kreivų gatvelių senamiesčio labirintu pradėti kirsti šimtametrio pločio magistrales – garsiuosius šiandieninius Paryžiaus bulvarus, jei jo darbo netęstų palikuonys?

Aštuonių kilometrų ilgio Oresundo tiltas tarp Kopenhagos ir Malmės buvo sugalvotas dar 1936 metais, tarpvalstybinė statybų sutartis pasirašyta 1973 metais, o statybos darbų pradžia nusitęsė iki 1995 metų. Bet 2000 metų viduryje, po 64 metų, tiltu pravažiavo pirmieji automobiliai.

Pavydėtinai atkaklus ir netolimų mūsų kaimynų estų bei suomių užsispyrimas: dar „geležinės uždangos“ metais drąsiausiose jų svajonėse paslapčiomis sumanytas, ištvėręs daugybę abejonių, kritikos ir kliūčių 50 km. ilgio geležinkelio tunelis (sausuma, pro Rusiją tarp miestų šis kelias driektųsi net 800 kilometrų; keltais per metus perkeliama apie 8 mln. keleivių, vasaros sezono metu tokia kelionė trunka apie 2 valandas; planuojama, kad tuneliu nutiestu geležinkeliu ji sutrumpėtų iki 20 minučių, per metus juo galėtų būti pervežama iki 50 mln. keleivių) po Suomių įlankos dugnu jau 2030 metais sujungs Taliną su Helsinkiu.

Pavyko netgi išsikovoti, kad jungties (beje, neretai irgi vadinamos dipoliu) statybą, kainuosiančią apie 13 milijardų eurų, ir abiejų šalių sostinių garbei įvardintą trumpiniu TALSINKI, finansuos Europos Sąjunga.

Tokio masto ir šalies, ir miesto ateities vizijai kurti reikalinga ne tik laki vaizduotė, bet ir profesinės žinios, sugebėjimas pakilti virš kasdienybės, mąstyti toliaregiškai, perspektyviškai.

Tenka apgailestauti, kad bandoma nuo šiuolaikinės urbanizacijos reiškinių atsitverti kinų siena, kad numojama ranka į negrįžtamą visą pastarųjų poros šimtmečių vyksmą joje.

Pasauliniai ir vietiniai reiškiniai mūsų dienų globalizuotame pasaulyje yra tarpusavyje neatsiejamai susiję. Todėl daugelis kiekvieno didesnio miesto organizme savaimingai vykstančių pokyčių turi būti traktuojami kaip neišvengiama pasaulinių tendencijų apraiška.

Bet net ir mažesniuose didmiesčiuose toks įprastas kasdienis vyksmas, kaip miesto augimas, teritorinė jo plėtra dabar jau vertinama kitaip.

Visi esame liudininkai, kaip ir mūsų didmiesčiuose ji savaimingai ir nenumaldomai, tarsi ratilai ant vandens, koncentriškai, vyksta nuo geometrinio centro į pakraščius, sukeldama begalę socialinių, ūkių, techninių, susisiekimo, aptarnavimo problemų.

Jau prieš šimtą metų pasaulio miestų planavimo teoretikai ir praktikai pradėjo ieškoti būdų, kaip suvaldyti šį urbanizuotų žemių plėtros tvaną, kaip nukreipti jį į reguliuojamas vagas.

Po ilgų paieškų iš daugybės siūlytų būdų šiuo metu nusistovėjo labiausiai priimtina miesto plano plėtotės forma – ataugos, „karoliukų“ virtinės palei svarbiausias, užmiestin nusidriekusias ir intensyviai naudojamas tarpmiestines transporto magistrales. Tai vadinamoji linijinė-branduolinė miesto plano struktūra. Miestai jomis patogiai įsijungia į kaimyninius voratinklius. Skrosdamos šalių ribas jos tampa tarptautiniais transporto koridoriais, regionų ir žemynų griaučiais. Taip savo miestų perspektyvinę plėtrą suplanavo mūsų artimiausi kaimynai lenkai ir baltarusiai.

XIX ir XX amžių lūžio metais išvažiuojamųjų posėdžių būdu intensyviai dirbusi vienuolikos BJR šalių atstovų darbo grupė (joje dirbo ir šių eilučių autorius) pratęsė ir detalizavo anksčiau aplinkos ministrų (tarp jų ir Lietuvos) nusistatytais principais 1994 metais priimtą regiono teritorinio planavimo doktriną.

Buvo sudarytas regiono žemėlapis laikantis keturių kertinių akmenų „perlai“, „stygos“, „dėmės“ ir „sistemos“ (t. y. penkių rangų miestai, transporto koridoriai, neurbanizuotos „tarpkoridorinės“ teritorijos ir jų sistema). Vadovaujantis šiais lyg ir privalomais, įsakmiais ES padalinio priesakais buvo kuriamas ir aukščiau aptartas ES narės Lietuvos teritorijų Bendrasis planas.

Jurgis Vanagas
Jurgis Vanagas
© Asmeninio albumo nuotr.


Lietuviškasis Silicio slėnis – ne miražas

Lietuvoje turime pasaulio mastu nemažas aukštos kvalifikacijos specialistų pajėgas labiausiai pažangiausiose šiuolaikinio mokslo srityse. Svarbu ir tai, kad jos – ne kontrastingai aukštyn išstypusi nedidelė visuomenės dalis, bet neatsilieka ir kiti visų gyventojų intelekto rodikliai.

Aukštąjį išsilavinimą turi per 40 procentų 25–40 metų amžiaus šalies gyventojų (šiuo rodikliu beveik dvigubai lenkiame ES vidurkį), geras ir analogiškas visų gyventojų rodiklis – 30 procentų (ES vidurkis – 24 procentai). Apie 90 procentų pastarųjų kalba dar ir viena užsienio kalba, dviem kalbomis – 50 procentų.

Deja, šiandien du trečdaliai Lietuvos eksporto srauto sudaro žemos pridėtinės vertės produkcija. Kaip jį kokybiškai padidinti aukštos (ar bent vidutinės) vertės produkcija ir paslaugomis? Kaip pasiekti, kad ekonomika taptų konkurencinga ir pasaulio aukštųjų technologijų rinkoje?

Ekonomistai teigia, kad kelias tik vienas – ryžtingai pasukti krašto ekonomiką perorientavimo ir modernizavimo linkme, siaurinti specializaciją, labiau sutelkti mokslininkų pajėgas. Užsienio strategų nuomone, Lietuvoje tikslingiausia toliau vystyti aukštųjų technologijų sritis. Kai kas siūlo jas siaurinti iki keturių sričių: biotechnologija, informacinė technologija, šviesos technologija ir sveikatos technologija.

Akivaizdus šio Lietuvos potencialo trūkumas – technologinės plėtros teritorinė dispersija, ypač koncentruotos, sutelktos bazės stoka. Didelio našumo ir konkurencingumo aukštųjų technologijų srityje galima pasiekti tik sukūrus kooperuotą, integruotą, suvienytą mokslo tyrimų ir eksperimentinės gamybos bazę, atvėrus galimybes įvairaus spektro mokslininkams, gamybininkams ir akademiniam kontingentui bendrauti „akis į akį“. Ir ne tik darbe.

Tokias sąlygas labiausiai atitiktų jų veiklos teritorinis suartinimas, susikūręs mokslo, verslų ir eksperimentinės gamybos telkinys. Šia prasme neabejotinai labai svarbus vaidmuo tenka toliaregei krašto vizijai – kompleksinei jo tvarkymo, planavimo, reguliavimo strategijos „partitūrai“ – teritorijos Bendrajam planui. Juolab, kad yra į ką nusižiūrėti.

Labiausiai sektinas pavyzdys – pagarsėjęs JAV „mokslamiestis“ – Silicio slėnis.

Pastaraisiais dešimtmečiais teritorijų planavime ir miestodaroje paskelbtos kokybiškai naujos rekomendacijos. Jų esmė – vietoje XX amžiuje atkakliai propaguotos griežto miesto teritorijų zonavimo doktrinos pagal vienarūšes žmogaus veiklos sritis, šiuo atveju – vietoje specializuoto mokslo institucijų, švietimo, verslo, pramonės įmonių dislokavimo atskirai pagal jų pobūdį, siūloma kurti kompleksines jų kekes, branduolius, angliškai vadinamus klasteriais (clusters).

Klasteris kalbamu atveju – tai kokybiškai naujas teritorinis kompleksinis, grupinis mokslo, eksperimento, švietimo, gamybos ir įrenginių tiekėjų įstaigų junginys, orientuotas į ilgalaikį dalykišką bendradarbiavimą. Kartu tai ir aktyvus šių sričių veiklos generavimo variklis. Juo siekiama efektyvių rezultatų ir konkurencinio pranašumo kuriant mokslui imlių aukštųjų technologijų produkciją.

Mūsų dienomis pasaulyje yra nesuskaičiuojamai daug pavyzdžių, kokią didelę naudą duoda klasterinė ekonomika. Štai, pavyzdžiui, Suomijos rodikliai. Turinčios vos 0,5 proc. pasaulio miško resursų, eksportu šalis aprūpina pasaulį daugiau kaip 10 proc. medienos ir 25 proc. aukštos kokybės popieriaus poreikio.

Mūsų dienų užsienio praktika patvirtino, kad klasterių principu suformuotoje mokslo-verslo-gamybos-švietimo institucijų terpėje labiausiai tarpsta su moderniosiomis aukštosiomis technologijomis susiję centrai.

Pasaulyje nėra lygių tokiam klasterių telkiniui, susiformavusiam JAV Vakarų pakrantėje ir pavadintam Silicio slėniu. Pradėjusiame kurtis XIX a. pabaigoje, dabar jame susispietė apie tris tūkstančius pasaulinio masto įvairių mokslo, verslų, gamybos susivienijimų, korporacijų ir firmų. Stambiausios jų – tai „Apple“, „Lockheed Martin“, „Hewlet Pascard“, „Eletronic Arts“, „Google“, „Facebook“, „Oracles“, „Tesla Motors“, „Symantex“, „Intel“ ir daug kitų.

Be jų čia veikia keturi didžiuliai, su slėnio veikla neatskiriamai susiję universitetai. Garsiausias jų – Stenfordo universitetas. Apie mokslo lygį jame byloja tai, kad per visą laiką nuo universiteto įkūrimo 1885 m. Nobelio premijomis buvo įvertinti net 58 čia dirbę mokslininkai.

Tirdami Silicio slėnio klasterinės vadybos efektyvumą, korporacijų sėkmę, mokslininkai priėjo vieningos nuomonės, kad ją pirmiausia lėmė klasterinė teritorinė koncentracija, minimalus vertikalus valstybinis reguliavimas, tik horizontalūs partnerių tarpusavio ryšiai, demokratiškumas, atvirumas. Bet svarbiausią vaidmenį čia suvaidino tvarūs bendraminčių profesiniai tinklai, galimybės keistis idėjomis.

Dėl darbo aplinkoje sudarytų palankių sąlygų nuolat ir „akis į akį“ kontaktuoti skirtingų profesijų atstovams čia gimė įdomios idėjos, išradimai ir projektai. Aukštos kvalifikacijos darbuotojų bei jų šeimų narių gyvenimas artimoje kaimynystėje labai efektyviai veikė jaunosios kartos intelekto vystymąsi. Pagal mokyklų testų duomenis aukščiausiu intelektualinių sugebėjimų koeficientu pasižyminčių vietos mokinių procentas keliskart lenkė šalies vidurkį. Todėl slėnį galima vadinti dar ir būsimų, naujų pasaulio šviesulių inkubatorium.

Jo pavyzdžiu įvairiose šalyse jau funkcionuoja arba kuriasi 12 panašių mokslo-verslo-pramonės centrų.

Šis ištęstos linijos plano formos klasterių vėrinys, nusidriekęs tarp San Francisko iki San Choze yra ne tik sektinas pavyzdys Lietuvai, siekiančiai proveržio šioje srityje bet ir istorinė proga pradėti tinkamai naudotis dėkinga analogiška situacija.

Reiklias tokio centro formavimosi sąlygas labai atitiktų Vilniaus ir Kauno dvimiestis. Apgalvotai ugdomas ir valdomas, šis urbanizuotas ruožas jau per porą dešimtmečių galėtų tapti produktyviu aukštųjų technologijų generavimo ir kūrimo regionu. Didelė tikimybė, kad jis taptų ir stipriu reemigracijos magnetu.

„Rail Baltica“ tiesimo darbai Kaune
„Rail Baltica“ tiesimo darbai Kaune
© R. Tenio nuotr.


Judriu, energingu, veikliu tarpumiesčiu į bendrą tarpusavio apykaitą susijungę šie abu saviraidoje išaugę į gal kiek skirtingų (būkime atviri!) humanitarinio ir techninio pobūdžio bruožų miestus-dvynius, Vilnius ir Kaunas neabejotinai galėtų tapti sinergiškai galingu tarptautinio masto metropoliniu centru, netgi regiono lyderiu.

Lietuviškąjį mokslamiesčio kūrimą išilgai Vilniaus–Kauno ašies (ne ištisiniu „koridorium“, dėl ko labai dvimiesčio baidosi skeptikai, bet atskirų urbanistinių branduolių „karoliais“ esamų miestelių bazėje) sufleruoja ne tik tarpumiesčiu jau savaime besikristalizuojąs urbanizuotas ruožas, bet ir atgręžtuose vienas į kitą abiejų „polinių“ miestų pakraščiuose bręstantys stambūs pramonės, komercijos, verslo, logistikos įmonių telkiniai.

Jaukios užmiesčio sąlygos darbuotojų darbui, buičiai ir poilsiui tokioje nedidelėje palydovinio tipo gyvenvietėje, toli nuo didmiestiškos sangrūdos, šurmulio, gyvenimo tempo, oro taršos, ramybė, supantis tyras oras, gamtos ir gyvenamosios aplinkos simbiozė...

Eliminuotas bet koks vidaus transportas, pėsčiųjų ir dviračių takai, lengvai pasiekiamos darbo vietos. Nedidelis kasdienių poreikių prekybos centras virš greitaeigio transporto stotelės, patogus susisiekimas juo su didžiaisiais administraciniais, kultūros, serviso, aktyviosios rekreacijos centrais abiejuose išilgai besidriekiančio tarpumiesčio poliuose...

Deja, savaime palankiai susiklosčiusias prielaidas glaudžiam ir sinergiškai efektyviam abiejų miestų bendradarbiavimui, klasterinės sąjungos perspektyvoms dar kliudo skiriantis didelis atstumas. Gal traktuojamas labiau psichologiškai, nes šiandien nuotoliai tarp geografinių taškų matuojami ne kilometrais, bet kelionei sugaištu laiku.

Išeitis viena: presuoti Vilniaus ir Kauno tarpumiestį, įpūsti jam veiklios gyvasties, ant daug greitesnio bėginio ekspreso „iešmo“ tarp Karmėlavos ir Pilaitės suverti kelis dabartinio pageležinkelio miestus ir miestelius, Stokholmo ar Oslo palydovinių nausėdijų pavyzdžiu išugdyti juos į jaukias Birštono tipo kurortavietes. Jose steigti naujus modernių technologijų klasterius, jų personalui sudaryti sąlygas statytis ir įsikurti savuose kotedžuose. „Iešmo“ galus su abiejų miestų centrais sujungti greitojo viešojo transporto (veikiausiai, metropoliteno) linijomis.

Tarpmiestiniu „ie“ galėtų kursuoti Prancūzijoje jau seniai eksploatuojamas TGV (Train à Grande Vitesse) tipo ekspresas, reguliariuose reisuose išvystantis iki 320 km/val. Šiandien nebūtų svajonė iš Vilniaus į Kauną su dviem–trimis stabtelėjimais nulėkti ir per 15 minučių, jei tarp jų nutiestume vienbėgį 600 km/h greičiu Japonijoje skriejančiam MAGLEV? O juk jau bandomas ir reaktyvinio lėktuvo greičio antžeminis HYPERLOOP...

Kuo tai ne tikras lietuviškasis Silicio slėnis?

Nors pirmasis ir paskutinis tarpukario Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona, kaip teigia istorikai, nebuvo nei demokratiška, nei tolerantiška asmenybė, bet kaip „krašto ūkininkas“ jis tvarkėsi visai neblogai. Tą rodo daugelis to meto Lietuvos rodiklių.

Tad pabaigai, ruošiantis dvimiesčio pakasynoms, įsiklausykime, ką apie jį, dar negimusį, anuomet lyg ir specialiai yra pasakęs Prezidentas. „Po trijų dienų, kai buvo pasirašyta specialiai sutartis, pagal kurią Sovietų Sąjunga perdavė Vilnių Lietuvai, 1939 m. spalio 13 d. prezidentas A. Smetona linkėjo, kad Vilnius greičiau sutaptų su Kaunu ir įsiterpęs vison Lietuvon klestėtų ir dirbtų, pagarbos keliais eitų, kaip ir visas mūsų kraštas“. (R. Geleževičius, K. Petrauskis, „Metropolija tampanti provincija“, „Veidas“, Nr.40, 1999 m. spalio 7 d.)

Ar prieš 80 metų ištarti šie išmintingi žodžiai nebuvo ir toliaregiški? Kaip epigrafas jie būtų labai tikę ne tik 2002 m. parengto Bendrojo plano daliai. Tinka, deja, pakartoti ir dvimiesčio nekrologe.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(7 žmonės įvertino)
3.8571

Tadas Povilauskas. Kodėl metų pabaigoje gali pabrangti dyzelinas (2)

Veikiausiai atsimenate, kad praėjusių metų kelias lapkričio savaites dyzelino kaina degalinėse...

Egidijus Langys. Permainos nemokumo procese: kreditorius ir skolininkas privalės tartis

Nemokumo proceso reforma įgauna pagreitį – po balandžio mėn. Seime vykusių aktyvių klausymų...

Justinas Juozaitis. Ar Baltijos šalių elektros tinklai atlaikys artėjančią geopolitinę audrą? (6)

Kol Lietuvos politikai džiaugiasi pasiektu susitarimu dėl sinchronizacijos su kontinentinės Europos...

Lina Aleknaitė-van der Molen. Pokyčiai kapitalo rinkų reguliavime – Prospekto Reglamentas atveria galimybes smulkioms ir vidutinio dydžio įmonėms

Š. m. liepos 21 d. įsigalioja Prospekto Reglamentas, kuris pakeis iki šiol galiojusią Prospekto...

Mantas Andriuškevičius. Dėl transporto priemonių apžiūros centrų veiklos (3)

Vidaus reikalų ministrui Eimučiui Misiūnui pasiūlius koreguoti Saugaus eismo automobilių keliais...

Top naujienos

Įvykiai, pakeitę pasaulį: SSRS griūtis. Laukiniai, laukiniai rytai ir lūžio taškas, po kurio Rusijai nebebuvo kelio atgal (0)

Krentanti, besiblaškanti ir beviltiškai pasimetusi. Tokios būklės Rusija pasitiko paskutinį...

Atostogos kaime – lietuviai noriai moka už buvimą be interneto ir nakvynę medyje (6)

Vasaros kelionę į kaimą kai kas dar pamena, kaip tremtį, kai vietoj žaidimų su kiemo draugais...

Savaitgalį teks pamiršti vasarišką šilumą: vėjo gūsiai sustiprės iki pavojingų 15-18 m/s (5)

Savaitgalį orai bus gerokai vėsesni nei didžiąją šios savaitės dalį.

Naktinis reidas Vilniuje: dėl pirkinio internetu abiturientas pateko į nepavydėtiną situaciją (5)

Triukšmingai mokyklos baigimą šventę abiturientai neprasprūdo po reidą sostinėje surengusių...

Teismo medicinos ekspertas: per savo praktiką mačiau tik du atvejus, kai „mirusieji" atsigavo morge (52)

Teismo medicinos eksperto darbas – neabejotinai vienas iš mažiausiai trokštamų darbų pasaulyje....

STT pradėtas korupcijos tyrimas atskleidė šokiruojančius verslininko pomėgius: prašau, tik neišduokite (98)

Specialiųjų tyrimų tarnyboje ( STT ) pradėtas tyrimas dėl galimo kyšininkavimo, papirkimo ir...

Po klausimo apie tikslus finale Adomaitis nesusilaikė nuoširdžiai dėkojo Galdikui (50)

Ir Vilniaus „Rytas“ tiesiausiu keliu nuskuodė į „Betsafe-LKL“ finalą: penktadienį...

Du benzingalviai leidosi į unikalią kelionę: „Passat-Krokodilu“ važiuoja iš Kinijos į Austriją užsuko ir į Lietuvą (63)

Daugelis išgirdęs pasiūlymą į, pavyzdžiui, už 1000 kilometrų esančią šalį keliauti...

Paskutiniuose debatuose – asmeniškas klausimas apie Dievą ir netikėtas Šimonytės atsakymas apie „užknistus“ mokytojus papildyta (647)

Kandidatai į Prezidentus, Ingrida Šimonytė ir Gitanas Nausėda paskutiniuose LRT...

Maksvytis siūlė dėmesį atkreipti į provokatorių Echodą: jis – ir smaugė, ir boksavosi (22)

Klaipėdos „Neptūnui“ nepavyko Vilniuje išlyginti „Betsafe-LKL“ pusfinalio serijos rezultato...