Mūsų akys ir ausys jau priprato prie įžvalgų apie robotizaciją, standartizaciją, didžiųjų duomenų valdymą, t. y. globalias tendencijas, tačiau tai, kas buvo daugiau vizionierių leksika, dabar tampa kasdienybe. Tuo pačiu vis svarbiau tampa tai, kaip jaučiasi kiekvienas darbuotojas, kokia jo fizinė ir emocinė sveikata.
Keli esminiai pastebėjimai apie pandemijos įtaką darbo rinkai. Pirma – daug žmonių neteko darbo. Registruotas nedarbas sausio pirmąją buvo 16,1 proc. Antra – kai kuriems darbuotojams pandemija smogė smarkiau. Darbo neteko jauni specialistai be darbo patirties arba su maža darbo patirtimi, bei moterys dėl darbo labiausia apribotuose sektoriuose. Jiems tapo daug sunkiau susirasti darbą. 2020-01-01 jaunimo registruotas nedarbas – 16,0 proc.; moterų –16,5 proc.
Trečia – neįtikėtinai išplito nuotolinis darbas, kai tik tai įmanoma. Iki pandemijos buvo sunku įsivaizduoti, bet dabar tai tampa nauja norma. Tikėtina, kad didele apimtimi tai išliks ir pasibaigus pandemijai. Ketvirta – darbuotojų atranka. Vyksta darbo pokalbiai virtualioje aplinkoje naudojant video galimybes; testai, praktinės užduotys vyksta nuotoliniu būdu.
Ko galima tikėtis iš 2021-ųjų? Visu pirma tai bus kaitos metai. Visuomenės realiai pradės kurti ateitį, o ne susitelkti į dabartį. Naivu manyti, kad grįšime į 2019 m. aplinką, kurią iš inercijos daug kas vadina „norma“.
Žmonės, kurie sugebės persikvalifikuoti, įsidarbinti sparčiausiai augančiuose sektoriuose, turės puikias galimybes darbo rinkoje. Tuo tarpu ant pažeidžiamiausiųjų pakopos išliks žemą kvalifikaciją turintis jaunimas ir vyresnio amžiaus žmonės, kurie nespėja ar nenori prisitaikyti prie sparčių pokyčių darbų rinkoje.
COVID-19 vakcinų paskelbimas buvo labai reikalinga, gera žinia. Nežinomybę, neapibrėžtumą ėmė keisti optimistinės nuotaikos. Remiantis Tarptautinio valiutos fondo Pasaulio neapibrėžtumo indeksu (angl. World Uncertainty Index), neapibrėžtumo lygis 2020 m. III ketvirtį jau laukiant vakcinos nuo COVID-19 pasiekė ikipandeminį lygį. Tiesa, tuo pačiu tai sukūrė didelius spartaus atsigavimo lūkesčius, kuriems šiemet nepasiteisinus žala visuomenės psichikai gali būti ženkli.
Lietuvoje nedarbo lygis, nuosekliai augęs kas savaitę nuo praėjusių metų kovo, sausio pabaigoje stabilizavosi. Tačiau esant tokiam jo lygiui ekonomikos atsigavimo laikotarpis, tikėtina bus ilgesnis.
Per šią krizę įmonės yra linkusios maksimaliai išsaugoti darbuotojų skaičių. Tai – naujas reiškinys, nes ankstesnių krizių metu jos mėgindavo gelbėtis jų atsisakydamos. Dabar įmonės kreipiasi valstybės teikiamos finansinės paramos. Žinoma atvejų kai darbdaviai išlaiko darbuotojus, nors įmonei siekiant išgyventi, tenka sumažinti jiems atlyginimus.
Atsirado naujų ar gerokai pakoreguotų darbo higienos sąvokų. Saugos ir sveikatos prioritetai darbo vietose. Fizinio atstumo reikalavimai biuruose. Testavimas darbo vietose. Darbuotojų emocinė sveikata – kai darbas ir namai nebeatskiriami, neteko prasmės posakis „Kai eini į darbą, palik savo asmeninius rūpesčius namie“.
Skaitmenizacija – tai sritis, kuri pandemijos metu patyrė didžiulį augimą. Nuo klientų aptarnavimo internete, dirbant iš nuotolio – iki tiekimo grandinės atkūrimo, dirbtinio intelekto naudojimo ir mašinų mokymosi siekiant pagerinti veiklos procesus. Pasikeitė net sveikatos apsauga – gydytojų konsultacijos nuotoliniu būdu.
Informacija sparčiau tampa prieinama visiems ir visada. Tai padės greičiau ir lanksčiau atlikti darbus.
Keli žodžiai apie darbuotojų ugdymą. Ateitis – nuotolinis darbuotojų ugdymas, nes šitaip procese gali dalyvauti 2–3 kartus daugiau darbuotojų, o mokymus galima derinti su kita kasdiene veikla. Taip pat – pačių darbuotojų mokymai – dalijimasis patirtimi ir efektyvi komandos stiprinimo priemonė. Bus efektyviau ir sparčiau kamšomos darbuotojų įgūdžių spragos. Dėl automatizacijos, skaitmenizacijos ir kitų technologijų reikalavimų reikės reikšmingų darbuotojų kvalifikacijos pokyčių, pvz., automatizuojant atsiskaitymus buhalteriams išmokti naujų gebėjimų.
Šiuo metu reikalingi įgūdžiai skiriasi nuo to, ko tikėtasi anksčiau. Norint įsidarbinti reikia kompiuterio, interneto ryšio, išmaniųjų įrenginių ir panašiai. Taip pat svarbūs komunikaciniai įgūdžiai: video skambučiams, užduočių rašymui ir taip toliau.
O kaipgi grįžimas į biurus? Kokia bus biuro vertė organizacijai? Po tų kelių mėnesių nuotolinio darbo tampa aišku: neužtenka turėti tinkamą infrastruktūrą darbui iš namų, aktualus ir socialinis bendravimas.
Biuras su darbuotojų kavos pertraukom, neformaliu bendravimu buvo kultūros ir priklausomybės jausmo centras. Įmonės ateityje turės spręsti daugybę uždavinių. Nuo nekilnojamojo turto (ar mums reikia šio pastato, biuro?), darbo vietos dizaino (kiek vietos tarp stalų? ar saugu?) iki mokymų ir kvalifikacijos kėlimo formų (pvz. nuotolinės mentorystės).
Darbo ir gyvenimo balanso aktualumas nuosekliai didės, nes dirbant nuotoliu vis daugiau darbuotojų jausis prisijungę darbe nuolat ir vis dažniau susidurs su perdegimu.
Per COVID-19 krizę nuotolinis darbas tapo privalomu – kone per naktį. Ir įvairiose sektoriuose. Pasibaigus pandemijai ne visi grįš į įprastus biurus: dalis toliau dirbs iš nuotolio. Ne visi, kurie galės grįžti, norės tai daryti. Kitur bus įmanoma dėl skaitmenizacijos pažangos. Hibridinis darbo organizavimas, kai dalis žmonių dirba iš biuro, o kiti– nuotoliniu būdu, taps nauja realybe.
Vadovams teks atsakomybė suderinti komunikaciją, motyvaciją tarp tos pačios komandos darbuotojų dirbančių skirtingais būdais.
Tikėtina, kad spartės naujų mažų įmonių kūrimas, daugiau žmonių dirbs savarankiškai. Vieno asmens įmonės kursis dėl pasikeitusių vartotojo poreikių (socialinės distancijos reikalavimai, pvz. kurjeriai, sportas internetu. Taip elgsis ir jaunuoliai neturintys, nespėję įgyti darbo patirties. Pavyzdžiui, ką tik baigęs mokslus virėjas teiks užsakomas vakarienes, ir panašiai. c)
Panašų kelią, tikėtina rinksis ir dalis vidurinio lygio vadovų, savo srities profesionalų netekusių darbo – kurs savo įmones. Dėl išsiugdytų nuotolinio darbo gebėjimų, įmonėse turėtų didėti nuotolinių ir laisvai samdomų darbuotojų paslaugų pirkimas.
Pabaigoje – keli scenarijai dėl krizės poveikio skirtingiems sektoriams bei jų tolimesni raidos variantai. Vieni jų augo labai sparčiai, kiti – merdėjo. Ekonomikai nusistovėjus, tikėtina, kad šie skirtumai mažės. Paprastai krizių metu mažėja prekių paklausa, tačiau šiuo atveju taip nutiko su paslaugomis. Daugiausia darbo vietų prarasta šioje srityje, kur buvo didžiausi ribojimai: pramogos, kelionės, apgyvendinimas, restoranai, vaikų priežiūra ir pan. O užimtumas augo srityse susijusiose su prekių gamyba, gabenimu, sandėliavimu ir pardavimu.
Labiausia augantis išliks IT sektorius dėl veiklų, procesų skaitmenizacijos poreikio. Kita perspektyvi kryptis – apdirbamoji gamyba. Atsigaunančios pasaulio rinkos sąlygoja didesnius užsakymus Lietuvai. Pramonės sektorius ieško nemažai darbuotojų – buvo pastatyta naujų gamyklų, kitos planuoja plėtrą. Tai inžinerinė pramonė, mediena ir baldai. Galbūt sunkiau seksis tekstilei.
Atsigavimo spalva – žalia. Krizės atsigavimo valstybės teikiamose priemonėse prioritetas teikiamas klimato kaitos sprendiniams: žalioji energetika, aplinkos tvarumas. Mūsų akivaizdoje metų pabaigoje įvyko bio-revoliucija. Neįtikėtinai spartus vakcinos sukūrimas – ne kas kita kaip masinių medicinos naujovių pradžia, biologijos su technologijomis potencialas. Perspektyvos genų inžinerijai, gyvybės mokslų sričiai.
Kai kam kurį laiką ir toliau bus sunku. Tačiau po kurio laiko maitinimo bei pramogų sektoriai atsigaus, nes žmonės noriai naudosis šiomis paslaugomis, didės jų paklausa.
Kiek pasikeitęs sugrįš ir turizmas, laisvalaikio kelionės, nes tai lemia žmogaus noras tyrinėti ir mėgautis. Iš pradžių arti namų, o vėliau – ir toliau. Tuo tarpu verslo kelionės atsigaus lėčiau, pirmiau vietinės, vėliausia tarptautinėms verslo kelionėms. Todėl apgyvendinimo sektorius dar patirs rimtų iššūkių. Renginių organizavimas arba konferencijos, tikėtina, dar ilgai nepakils į buvusį lygį, nes daugės susitikimų per nuotolį, darbo nuotoliniu būdu.
