Naujoji direktyva numato, kad veiksmus, susijusius su tarpvalstybinių susitarimų (angl. cross-border arrangements) planavimu, organizavimu ar įgyvendinimu, atlikusios įmonės privalės deklaruoti savo šalies mokesčių administratoriui. Net ir nukėlus direktyvos įsigaliojimo datą, jos nuostatos nesikeis. Pokyčiai palies daugelį verslų, o svarbiausia – nauji reikalavimai bus taikomi ir atgaline data nuo pat 2018 m.
VMI taisyklėse ir direktyvoje nustatytus požymius atitinkančios įmonės privalės laiku informuoti Valstybinę mokesčių inspekciją (VMI) apie atliktus ar net planuojamus susitarimus bei vienos valstybės ribas peržengiančias struktūras. Laiku to nepadarius grės baudos, todėl verslas neturėtų laukti sprendimo dėl termino nukėlimo ir susirūpinti jau dabar.
Prieš dvejus metus ES Ekonomikos ir finansų tarybos patvirtintos Administracinio bendradarbiavimo direktyvos (DAC6) tikslas – palengvinti apsikeitimą informacija tarp bendrijos šalių narių mokesčių administratorių ir užkirsti kelią agresyviems mokesčių planavimo susitarimams.
Nors pirmiausia ES taikosi į įvairias mokesčių išvengti padedančias schemas, platūs direktyvos apibrėžimai numato, kad informaciją apie atliktus pavedimus gali tekti pateikti daugeliui – tiek tiems, kurie vykdo mokėjimus tarp skirtingose šalyse registruotų mokesčių mokėtojų, tiek tiems, kurie vykdo veiklą keliose šalyse.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad naujasis teisės aktas galios ir atgaline tvarka, todėl įmonės turės ne tik nuolatos teikti informaciją apie atliktus tokio pobūdžio sandorius, bet ir pranešti apie nuo 2018 m. birželio 25 d. atliktus susitarimus.
Net jei ES institucijos nukels teisės akto įsigaliojimą pusei metų, kaip šiuo metu svarstoma, ši data nesikeis ir verslui duomenis teks pateikti už visą laikotarpį. Ar kyla pareiga pateikti informaciją, verslas galės įvertinti atsižvelgdamas į ES institucijų pateiktus kriterijus.
Vienu iš skiriamųjų bruožų taps pagrindinės naudos kriterijus, pagal kurį bus vertinama, ar vienas svarbiausių susitarimo tikslų buvo galimybė gauti mokestinės naudos. Šis kriterijus bus papildomai taikomas daugiau nei pusei požymių.
Visi požymiai skirstomi į penkias kategorijas, apimančias bendruosius požymius (įvairūs konfidencialumo susitarimai, kuriais tariamasi dėl mokesčių „sutaupymo“), specialieji požymiai (nuostolingų įmonių įsigijimai, pajamų rūšies „konvertavimas“ į mažesnio apmokestinimo pajamas (pavyzdžiui, kapitalą) ir pan.), tarpvalstybinius sandorius tarp asocijuotų (susijusių) įmonių (dvigubas atleidimas nuo mokesčių, dvigubas turto nudėvėjimas, pajamų neapmokestinimas arba nulinio pelno mokesčio tarifo taikymas ir pan.), informacijos mainus dėl finansinių sąskaitų ir tikrojo naudos gavėjo (kai naudojantis tam tikromis jurisdikcijomis išvengiama informacijos pateikimo ir atskleidimo) ir sandorių kainodarą tarp asocijuotų asmenų. Nors daliai mokesčių – PVM, muitams, akcizams ir socialinio draudimo įmokoms – direktyvos nuostatos netaikomos, informuoti reikės apie bet kurį su kitais mokesčiais susijusį susitarimą.
Už kiekvieną nepraneštą susitarimą – bauda
Pagal naująją tvarką, apie atliktus sandorius verslas VMI turės pranešti per 30 dienų nuo susitarimo sudarymo arba pirmo jo įgyvendinimo žingsnio. Vis dėlto Lietuvos institucijos atliko ne visus namų darbus, jog procesas būtų sklandus.
Nors direktyva patvirtinta dar prieš dvejus metus, VMI vadovaujasi iš jos tiesiogiai perkeltomis taisyklėmis ir nesiūlo jokio išaiškinimo, pagalbos ar konsultacijų verslui. Daugiausia keblumų kyla dėl skirtingo direktyvos interpretavimo valstybėse narėse: pavyzdžiui, vienas iš praneštinų sandorių požymių – mokėjimams tarp asocijuotų asmenų kitoje jurisdikcijoje taikomas lengvatinis mokesčių režimas.
Skirtingos šalys skirtingai interpretuoja, ką reiškia „lengvatinio režimo“ sąvoka – ar ji taikoma bet kokioms mokestinėms lengvatoms, kad ir LEZ režimui, investicinio projekto, įvairioms intelektinės nuosavybės vystymo (angl. IP box) mokestinėms lengvatoms, paplitusioms įvairiose šalyse, ar tik žalingiems mokestiniams režimams, įtrauktiems į specialų EBPO sąrašą. Šiuo metu skirtingų valstybių administratoriai šiuo klausimu yra išreiškę skirtingas interpretacijas.
Kebloka ir pranešimo apie sandorį tvarka, mat tam tikrais atvejais tą turi daryti tarpininkas, o jei šio nėra – pats mokesčių mokėtojas. Kai kuriais atvejais įmonės pačios reiškia norą pranešti apie sandorius, nepriklausomai nuo to, ar tarpininkas gali būti atleistas nuo tokios pareigos. Tačiau nei direktyvoje, nei Taisyklėse tokia galimybė aiškiai nėra įtvirtinta.
Svarbu ir tai, kad pranešime apie atliktą sandorį reikia nurodyti daug papildomos informacijos: kriterijų, pagal kurį teikiama informacija, taip pat sandorio esmę, pritaikytas teisės aktų nuostatas, sumą, datą, suinteresuotus asmenis.
Būtina informuoti apie kiekvieną tokio pobūdžio susitarimą, nors tai nereiškia, jog mokesčių mokėtojas, jį atlikęs nepagrįstai išvengė mokesčių. Už nepateiktą informaciją gresia nemenkos baudos, siekiančios 6 tūkst. Eur už kiekvieną susitarimą. Be to, tikėtina, kad pateikus informaciją jokio formalaus atsakymo ar reakcijos iš VMI nebus, tačiau prireikus, ji galės bet kada patikrinti įmonės teikiamą informaciją.
Estija su verslu kalbasi jau nuo pernai
Verslas informaciją galės teikti tik elektroninėje erdvėje, tačiau iki šiol trūksta aiškumo dėl kai kurių požymių interpretavimo ir atsakymų, kas bus daroma su šiuo duomenų masyvu. Nors informacija padėtų VMI vertinant įmones ar siūlant įstatymų pakeitimus, dėl formaliai numatytus kriterijus atitinkančių įmonių gausos daryti apibendrinimus bus sudėtinga.
Konkretesnes gaires kaip interpretuoti direktyvoje numatytus kriterijus turėtų pateikti valstybinės institucijos. Geruoju pavyzdžiu galėtų būti Estija, kurioje mokesčių administratorius jau nuo pernai rengė konsultacijas verslui ir išleido gaires, paaiškinančias, kaip suprantami direktyvos reikalavimai. Panašiai pasielgė ir Danijos bei Austrijos mokesčių administratoriai.
Dar daugiau sumaišties įgyvendinant šias taisykles įneš ES valstybių narių atstovų pasiektas politinis susitarimas, kuriuo Europos Parlamento ir ES Tarybos prašoma nukelti direktyvos įsigaliojimą pusei metų. Jei šis pageidavimas bus patenkintas, kiekviena valstybė narė spręs, ar perkelti duomenų pateikimo terminą iki metų pabaigos. Liuksemburgas, Belgija ir dar kelios valstybės dėl to jau apsisprendė, tačiau Lietuvos pozicija vis dar neaiški.
ES dokumentą šalys taip pat interpretuoja skirtingai. Pavyzdžiui, Lenkija jo nuostatas vertina itin griežtai ir išplėtė jo taikymą net sandoriams, susijusiems su PVM, ir reikalauja pranešti net apie vidinius sandorius. Vokietijos mokesčių administratorius reikalaus pranešti ir apie dividendus, jei gavėjo šalyje jie neapmokestinami.
Kita vertus, pernelyg uolus informavimas taip pat turi savo trūkumų – institucijoms tenka dorotis su dideliu duomenų srautu, netyčia gali būti išduotos komercinės paslaptys, o viešumas susilauks nepageidaujamo dėmesio ir pakenks reputacijai. Todėl siekiant, kad surinkti duomenys būtų prasmingi, valstybės institucijos turėtų ne tik nustatyti direktyvos įgyvendinimo gaires, bet ir aiškiau komunikuoti apie jos įgyvendinimo etapus.
