Šių buveinių atsirado trečdalyje ūkinių sklypų. Ir nesvarbu ar Jūs turite dešimt metų galiojantį miškotvarkos projektą – valstybės pareigūnai sako – „soriuks“ čia buveinė, ūkininkauti draudžiama.
Taigi, per kelis mėnesius tūkstančiai miško savininkų gavo dovaną – ženkliai nuvertėjusius miško sklypus, kuriuose nieko negali daryti. Kitaip tariant – tai dalinė miškų nacionalizacija, prisidengiant saugomomis varlėmis ar vabalais.
Puikiai suprantame – saugoti gamtą privalu, įsipareigojimus Europos Sąjungai reikia vykdyti, tačiau privalu ir kompensuoti už veiklos ribojimus.
Įvairiose Europos Sąjungos direktyvose nurodyta, kad kompensacijos gali būti mokamos už buveines, kurios moksliškai pagrįstos, apibendrinus ilgamečių stebėjimų duomenis. Tos pačios direktyvos skelbia, kad privalu tinkamai informuoti savininkus bei sudaryti sutartis. Tai nebuvo tinkamai padaryta.
Įdomu tai, kad toks „gamtinis smurtas“ prieš 4–5 metus buvo išvešėjęs ir kaimyninėje Švedijoje. Tačiau akylesni švedai kreipėsi į Konstitucinį teismą, kuris netruko išaiškinti, kad tenykščiai aplinkosauginiai ir miškų įstatymai yra nesuderinti su Konstitucija, kuri akylai sergėja privačią nuosavybę.
Švedai nustatė – veikos apribojimai galimi tik susitarus su savininkais arba sumokėjus jiems adekvačias kompensacijas. Toks pat principas įtvirtintas ir Lietuvos Konstitucijoje – nuosavybė yra neliečiama ir gali būti paimama, gavus sutikimą ir sumokėjus adekvačią kompensaciją.
Kyla logiškas klausimas – kuo lietuviški miškų savininkai prastesni už švedus, jei abejose šalyse galioja tos pačios europinės teisės normos? Paaiškinimas gali būti paprastas – mūsiškiai valdininkai viską daro strimgalviais ir taip diskredituoja valstybę bei jos institucijų gebėjimus.
Mūsų vertinimu, laikas atlikti valstybinį auditą ir peržiūrėti, ar tikrai saugomos teritorijos yra tinkamai išskirtos. Valstybės kontrolė jau yra konstatavusi, kad per pastarąjį nepilną dešimtmetį į saugomas teritorijas valstybė įdėjo šimtus milijonų eurų, o grąža lieka abejotina.
Apgailėtina, kai mūsų visų pareiga saugoti gamtą yra įvelkama į nesusikalbėjimo ir biurokratizmo pelkę.
