Zarasų bendrovė „Langasta“ 2006 m. veiklą pradėjo nuo langų prekybos ir montavimo. Ilgainiui veiklų daugėjo, o šiandien įmonėje, priklausomai nuo užsakymų skaičiaus ir dydžio, darbuojasi 70-100 žmonių.
Augti bendrovei leido žingsnis į statybų sektorių – ji tiek stato naujus pastatus, tiek renovuoja senus. Vien Zarasuose įmonė jau yra renovavusi apie 20 daugiabučių, tokius pačius darbus taip pat daro Rokiškyje, Švenčionyse.
„Langasta“ taip pat prisidėjo prie naujos Zarasų sporto salės statybų, šiuo metu stato Visagino autobusų stotį, įrenginėja naują skyrių Vilniaus klinikinei ligoninei. Bendrovė vykdo ne tik statybų darbus, bet ir įrenginėja šildymo bei vėdinimo sistemas, diegia elektros instaliacijas.
Nenori dirbti ir užsidirbti
2021 m. „Langastos“ pajamos siekė 4,5 mln. eurų, tačiau įmonės vadovas Alvydas Ribokas Delfi pasakoja, kad augimą ima riboti darbuotojų trūkumas, kuris ypač jaučiamas tokiame nedideliame miestelyje kaip Zarasai.
Padėti dar labiau komplikavo karas Ukrainoje, dėl kurio į Lietuvą nebeatvyksta statybininkai iš šios šalies.
„Bėda yra ne su darbų vadovų lygio specialistais, o su darbininkais. Bėda, kad nebeatvažiuoja žmonės iš Ukrainos, tačiau turime po keletą žmonių iš Moldovos ir Kazachstano. Jei galėtų atvažiuoti ir ukrainiečiai, sakyčiau, kad darbuotojai iš trečiųjų šalių įmonėje sudarytų apie pusę. Būna užsieniečių, kurie ieško nuotykių, tai atvažiuoja ir atvažiuoja, bet yra žmonių, kurie ir penkerius metus iš eilės atvyksta užsidirbti“, – dėsto A. Ribokas.
Jis skundžiasi, kad Zarasų regione statybų sektoriaus darbuotojams, ypač jaunajai kartai, trūksta atsakomybės, į pareigas žiūrima pro pirštus. Tačiau norint išlaikyti reikalingą žmonių skaičių, atlyginimą tenka mokėti ir tiems, kurie nesukuria daug vertės.
„Būna, kad žmogus įmonei 200 eurų neuždirba, bet mes jam vis tiek bent tą minimumą mokame, nors į darbą jis ateina 10-12 dienų vietoje 24. Jaunimo problema yra atsakomybės trūkumas – gavo pinigų, susigalvojo, kad nori prie ežero ir nepasirodo. Kitą dieną ateina lyg niekur nieko“, – stebisi verslininkas.
Pasak jo, įmonės patirtis įgyvendinant projektus didžiuosiuose miestuose rodo, kad ten darbininkų požiūris visai kitoks – žmonės nori daugiau dirbti ir daugiau uždirbti. Pašnekovas svarsto, kad zarasiškiams galbūt tiesiog reikia mažiau pinigų, todėl ir pastangų jie neįdeda pernelyg daug.
„Galėtų keistis ir valstybės požiūris, reikėtų nemokėti pašalpų tiems, kurie gali dirbti ir užsidirbti. Dabar yra taip, kad kitam geriau išvis nedirbti, nes jei jam užtenka 600 eurų, tai gali juos iš pašalpų susirinkti“, – kritikos negaili A. Ribokas.
Kainų augimas sustojo
Pastaruoju metu nekilnojamojo turto rinka stagnuoja, ekonomistai kalba apie statybų sektoriaus sulėtėjimą, tačiau „Langastos“ vadovas sako, kad įmonė darbų apimtimi nesiskundžia. Jis sutinka, kad naujų statybų vyksta mažiau, tačiau renovacijos srityje užsakymų netrūksta.
Be to, A. Ribokas, pažymi, kad daugiau statybų bendrovių Zarasų regione praktiškai nėra, tad konkurenciją sudaro nebent pavieniai statybininkai, dirbantys su individualios veiklos pažymomis ar apskritai nelegaliai.
„Nei Zarasuose, nei Visagine statybų įmonių nebeliko. Visos, kurios buvo, bankrutavo, nes daugiausia dirbo su atominės elektrinės projektais, ten buvo geros maržos. Tačiau elektrinę uždarius, jos nebesugebėjo dirbti už mažesnę kainą“, – teigia „Langastos“ vadovas.
Šiandien, tikina jis, dirbti pelningai yra dar sunkiau, nes visos statybinės žaliavos žymiai pabrangusios, o jų kainų šuolis gerokai didesnis nei skelbia oficiali statistika: „Valstybės duomenų agentūra teigia, kad per metus statybų darbų ir medžiagų kainos pakilo 3,5 proc. O nuėję į parduotuvę visi mato, kad bent medžiagų kainos nuo karo pradžios išaugo dvigubai.“
Pasak A. Riboko, didžiąją dalį šio kainų šuolio tenka prisiimti patiems statybininkams, kadangi su sutartys su darbų užsakovais dažnu atveju buvo sudarytos gerokai anksčiau, kainos jose užfiksuotos ir jų didinti niekas nesutinka.
Visgi verslininkas viliasi, kad statybinių medžiagų kainos jau pasiekė piką ir daugiau nebeaugs. Apie tai esą signalizuoja ir pasikeitęs prekybininkų elgesys.
„Kainų jie nemažina. Bet anksčiau buvo taip, kad jei nusiunti užklausą dėl kokio nors specifinio produkto, tai atsakymą gauni po savaitės ar dviejų. Dabar patys skambina vos ne kiekvieną dieną ir klausia, ar nieko nereikia“, – juokiasi A. Ribokas.
