Automobilius išgujo nuo durų
„Skandinavų kraštovaizdžio architektūrai skiriamas ir atitinkamas dėmesys, ir lėšos, tad tai, kas padaryta – padaryta gerai, ypatingai. Lankydamiesi Švedijoje, Danijoje pamatėme tradiciškai tvirtą skandinavų mokyklą ir tai, kaip ji realizuojama. Žiūrėjome į tai su lengvu pavydu. Deja, kartais neįvertiname, kad Lietuvoje turime švarų vandenį, daug nesudarkytų natūralių kraštovaizdžių, kuriuos atsakingai tvarkydami irgi galime daug pasiekti. Skandinavijoje įprastai ne kuriama gamtiniame komplekse, bet jis sukuriamas iš ko nors“, – įvertino LKAS pirmininkas Alvydas Mituzas.
Stokholmo renovuotų gyvenamųjų namų kvartale kraštovaizdžio architektą sužavėjo tai, kaip čia išspręsta transporto problema.
„Prie namų aplinka suformuota taip, kad žaluma, želdynai būtų šalia. Mes stengiamės kuo arčiau durų pasistatyti mašinas, o švedai prie savo slenksčio kuria parkus, želdynus, – palygino kraštovaizdžio architektas. – Beje, Kopenhagoje teko išgirsti, kad automobiliais važinėja bankininkai ir labai turtingi žmonės. Iš esmės populiariausia susisiekimo priemonė ten – dviračiai, kurie veikia ne tik kaip sveikatinimo, bet ir ekologinė priemonė.“
Pašnekovo teigimu, dviračių kultas čia toks stiprus, kad Skandinavijos šalyse jau rūpinamasi automagistralėmis ne automobiliams, o būtent šioms dviratėms transporto priemonėms, ką jau kalbėti apie smulkesnę infrastruktūrą – kad ir specialius pandusus, kuriais dviratininkai gali patekti į visus gyvenamųjų namų aukštus.
Prie vandens užkardų nestato
Specialistui didelį įspūdį paliko ir kaimynų gebėjimas kurti patrauklias visuomenines erdves – anot pašnekovo, įžvalgiai suprojektuota aplinka skatina žmones burtis, susipažinti, bendrauti.
„Pavyzdžiui, teigiama, kad Malmės krantinėje Švedijoje neretai susirenka iki 15 tūkst. miestiečių, jie bendrauja, mėgaujasi galimybe leisti laiką šalia vandens. Tačiau sykiu ši erdvė suprojektuota taip, kad joje jaukiai jaustųsi ir vienas žmogus“, – teigė A. Mituzas.
Anot pašnekovo, vanduo skandinavų kraštovaizdžio architektūroje – atskira tema. „Tai labai svarbus, estetiškai patrauklus elementas. Vanduo įsileidžiamas iki pat namų slenksčio. Svarbiausia, kad ši priemonė labai drąsiai išnaudojama, įvedama į gyvenamuosius rajonus – čia galima netgi statyti namus, prie kurių priplaukiama valtimi. Pas mus vandens telkinius būtų liepta aptverti tvoromis, užkardomis ir pan., o ten saugumo jausmas susiformavęs žmonių sąmonėje, net vaikai laisvai laksto krantinėmis, ir nieko baisaus nenutinka“, – pasakojo kraštovaizdžio architektas.
LKAS pirmininkas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Skandinavijos šalyse kolegos itin didelį dėmesį skiria pačių želdinių įvairovei, estetikai. „Poilsio, bendravimo erdvės sukurtos išties tapybiškuose, gražiuose kraštovaizdžiuose. Akivaizdu, kad tokią aplinką žmonės tausoja, puoselėja – ir tas tausojimo principas irgi labai svarbus“, – pripažino specialistas.
Siekia sukurti darnią visumą
Kraštovaizdžio architektė Dovilė Ivanauskienė prisipažino, kad kelionės metu bene didžiausią įspūdį paliko socialiai atsakingas požiūris į viešųjų erdvių projektavimą, aiškius funkcinius architektūros ir kraštovaizdžio ryšius, erdvių formavimą bei medžiagiškumą.
„Danų kraštovaizdžio architekto Jeppe Aagaardo Anderseno suprojektuota krantinė Västra Hamnen parodo, kad įsigilinus į esamą situaciją ir parinkus tinkamą mastelį galima sukurti funkcionalią ir estetišką erdvę. Šis Malmės pavyzdys moko ir įkvepia į užduotis žiūrėti plačiu kontekstu, nors kartais nukrypstama į detales ir jos jau konkuruoja su funkciniais ryšiais. Vienoje vietoje galima rasti intensyviai urbanizuotą teritoriją, persotintą sprendimų, kurie galbūt po kurio laiko nebeatrodys tokie novatoriški“, – prognozavo specialistė.
Net ir išraiškinga architektūra bei sisteminis erdvių planavimas, anot pašnekovės, leidžia grožėtis žmogaus intensyvios veiklos nepaliestomis erdvėmis – urbanizacijos ir gamtos kraštovaizdžio grožio kontrastas sukuria darnią visumą, nekonkuruojančią tarpusavyje.
„Kopenhagoje matyti objektai sukėlė dviprasmiškų jausmų, vertinant jų paskirtį ir poveikį aplinkai. Prekybos centras „Emporia“ su milžiniška apželdintų stogų mase liudija sprendinių rentabilumą, atsižvelgiant į tikslinę auditoriją bei aktualų poreikį šiandien ir ateityje, o aukštųjų technologijų centro „Novo Nordisk“ teritorijos sutvarkymo projektas, kiek primenantis eksperimentinį milžiniško biudžeto projektą – gausius technologinius sprendimus“, – įspūdžiais dalijosi kraštovaizdžio architektė D. Ivanauskienė.
Sunku apčiuopti klaidas
Pašnekovės teigimu, kiekvienas aplankytas objektas kurtas ir tam tikrai socialinei bendruomenei, ir plačiajai visuomenei. „Viena aišku – projektų įgyvendinimas yra šimtaprocentinis įsipareigojimas išpildyti lūkesčius nuo A iki Ž, nes net kraštovaizdžio architekto vertinimu sunku apčiuopti klaidas ir biudžeto taupymą“, – teigė D. Ivanauskienė.
Specialistė pripažino, kad nors renkantis medžiagas, augalus jaučiamas mados vaikymasis, tai erdvėms suteikia tam tikro laikotarpio dvasią, kuri ilgainiui taps kraštovaizdžio planavimo istorija arba metodine medžiaga.
„Skandinavijos kraštovaizdžio architektūra, be abejo, yra stipri ir turinti gilias tradicijas, – kolegoms antrino kraštovaizdžio dizainerė Asta Grabauskienė. – Vis dėlto ji žengia išvien su europietiškomis ir pasaulyje vyraujančiomis tendencijomis. Tad Lietuva galėtų ne tiek mokytis iš Skandinavijos pavyzdžių, kiek matyti save platesniame pasauliniame kraštovaizdžio architektūros kontekste.“
Anot specialistės, Skandinavijos šalys – tiesiog puikus pavyzdys, kaip kryptingai ir nesiblaškant siekti harmoningos, visapusiškai integruotos, žmogui pritaikytos aplinkos. „Nesvarbu, ar tai būtų naujai planuojamas daugiabučių kvartalas, ar biurų pastatas, ar individualusis namas – visur stengiamasi rasti atskirą sprendimą, kaip architektūrą darniai susieti su aplinka, kad ne tik toji aplinka išryškintų architektūros kūrinį, jo mintį, spinduliuotų stiprias emocijas, bet ir žmogus joje jaustųsi patogiai“, – įspūdžiais dalijosi pašnekovė.
Dominuoja aplinką tausojantys sprendimai
Šiuolaikinėje skandinavų kraštovaizdžio architektūroje kraštovaizdžio dizainerė pirmiausia išskiria daugiasluoksniškumą. Anot specialistės, už kiekvieno projekto neretai slypi daugybė gerai apgalvotų visapusiškų sprendimų: funkcinių, estetinių, inžinerinių, ekologinių, socialinių.
„Žinoma, įvairūs gamtą puoselėjantys sprendimai, kurių išties nemažai pamatėme išvykos po Malmę ir Kopenhagą metu (apželdinti stogai, lietaus vandens surinkimas į atvirus rezervuarus ir naudojimas, intensyvus daugiamečių augalų naudojimas), į akis krinta pirmiausia“, – pasakojo kraštovaizdžio dizainerė A. Grabauskienė.
Tačiau pašnekovė pripažino, kad vis dėlto didžiausią įspūdį paliko harmoninga visuma ir nuoseklus kiekvienos projekto idėjos įgyvendinimas.
„Prie senų Stokholmo priemiesčio daugiabučių, kur gyvena toli gražu ne pasiturintys žmonės, savivaldybės lėšomis įkuriamas spalvomis žaižaruojantis daugiamečių gėlių parkas, kurio bendraautorius – pasaulyje žymus sodų dizaineris olandas Pietas Oudolfas. Ar galėtų būti tokia idėja įgyvendinta pas mus tokioje aplinkoje bent artimiausiame dešimtmetyje? – retoriškai klausė A. Grabauskienė. – Arba prie modernaus biotechnologijų centro Kopenhagoje sukuriama visiškai natūrali aplinka su pievomis ir miško medžiais, taip nuosekliai pratęsiant bioįvairovės skatinimo, dermės su gamta idėją. O kokia gi aplinka kuriama prie panašių mūsų biotechnologijos centrų – pievelė su tujomis?“
Svarbus ir socialinis aspektas
Kraštovaizdžio dizainerė prisiminė ir Kopenhagoje įkurtą alėją su įvairių šiame mieste gyvenančių tautų simbolika, kur kiekvienas galėtų rasti ką nors artima savo šaknims. Anot kūrėjos, šiuo atveju net sunku nusakyti ribas, kiek tai yra kraštovaizdžio, o kiek – socialinis projektas.
„Štai kitas pavyzdys, kai automobiliais užgrūsta erdvė gyventojų iniciatyva transformuojama į žaliąją erdvę, kurioje laiką gali leisti įvairaus amžiaus grupių gyventojai, beje, patys kartu su architektais parinkę ir augalus. Ir tokių pavyzdžių apstu. Niekur neinama primityviausiu keliu – gatvė, šaligatvis, medžių alėja arba linija dėl linijos, forma dėl formos, medžiaga dėl medžiagos“, – įvertino A. Grabauskienė.
Specialistės žodžiais, šiuolaikinė erdvė formuojama neigiant bet kokius tradicinius stereotipus, permąstant ir iš naujo įvertinant erdvės santykį su aplinka, kuriant dažnai netikėtus, provokuojamus, žmonių elgsenos įpročius keičiančius sprendimus, ir socialinis aspektas šiame kūrybiniame procese – bene pats svarbiausias.
„Lietuvoje, manau, dar labai trūksta nuoseklaus dėmesio kraštovaizdžio architektūrai ir dizainui, suvokimo, kiek komfortiškai sukurta aplinka prisideda prie visapusiškos žmonių gerovės, kokią pridėtinę vertę tai teikia plėtojamiems projektams, kokią tai daro įtaką puoselėjant tvarią, ekologišką aplinką. Tačiau bendriausia prasme iš skandinavų galėtume pasimokyti integralumo siekio visose kraštovaizdžio kūrimo plotmėse – nuo pagrindinės idėjos išgryninimo iki estetinių, funkcinių, technologinių sprendinių įgyvendinimo“, – teigė kraštovaizdžio dizainerė A. Grabauskienė.
