Lietuvoje trūksta kanalizacijos: kur augtų NT kainos ją nutiesus?

Dalis Lietuvos savivaldybių turi menką centrinę kanalizaciją: galbūt būtent šiose vietose turėtų augti nekilnojamojo turto (NT) kainos, ją nutiesus? Ekspertai išaiškino, kokios investicijos didina teritorijos patrauklumą.

DELFI aplinkosaugos kanalas GRYNAS.lt domėjosi, kuriuose regionuose daugiausiai prie centrinės kanalizacijos neprisijungusių gyventojų ir sudarė Lietuvos kanalizacijos žemėlapį.

Žemėlapio duomenimis, blogiausia padėtis yra Šalčininkų (64,2 proc.), Alytaus (64,8 proc.), Lazdijų (65,6 proc.), Molėtų (67,8 proc.) ir Pakruojo (69,7 proc.) rajonuose.

Plačiausiai kanalizacijos sistema išvystyta Klaipėdos ir Visagino miestuose (99,8 proc.), Panevėžyje (99,5 proc.), Alytuje (99,3 proc.). Apskritai daugiausiai kanalizacija naudojasi didžiųjų miestų gyventojai.

Primena renovacijos dilemą

Nekilnojamojo turto (NT) rinkos ekspertai komentuoja, kas didina teritorijos patrauklumą.

„Žinoma, kai yra galimybė naudotis kanalizacija, tai yra privalumas, bet šis privalumas pajaučiamas tuomet, kai susidomėjimas vienu ar kitu regionu išauga, pavyzdžiui, kaip teritorijomis aplink Vilnių, - komentavo „Re/max Lietuva” regiono direktorius ir savininkas Žiuljenas Galeckas. - Kalbant apie tolimesnes teritorijas, rajonus, dažnu atveju prie centrinės kanalizacijos nėra prisijungę kolūkiniai kaimai ir priemiesčiai, kur sandorių ir iki šiol nelabai buvo.“

Eksperto vertinimu, nors kai kurie rajonai garsėja savo gražiu gamtovaizdžiu, visgi kanalizacija dažniausiai tiesiama ten, kur yra daugiau gyventojų, o tai - kolūkinio tipo gyvenvietės.

„Panašus klausimas kyla ir su renovacija: jeigu renovuosime, ar bus didesnė vertė? Žinoma, bus, bet vertinant detaliau renovacija irgi kainuoja ir sąnaudas kažkas turi prisiimti“, - dėsto Ž. Galeckas, pridurdamas, kad pirmiausia vieta ar namas turi būti įdomūs pirkėjams, tik tuomet atkreipiamas dėmesys į infrastruktūrą.

Jis mano, kad dažnai žmonių susidomėjimą NT kelia netoli jo esančios darbo vietos ar kitos reikalingos sąlygos suplanuotam gyvenimo būdui.

„Darbo vietos kuria daugiausiai pridėtinės vertės nekilnojamam turtui. Teko gyventi Airijoje ir stebėti, kaip atokesnėse vietovėse buvo siūlomos geresnės sąlygos verslui, taikomos mokestinės lengvatos, žinau, kad į tolimesnius rajonus kėlė ir įvairias įstaigas, pavyzdžiui, mokesčių inspekcijos padalinius. Vien valstybei perkėlus darbo vietas į rajonus ten pagyvėjo darbo rinka ir daugiau aktyvumo atsirado ir prekyboje, ir švietimo sektoriuje, taip pat - ir NT srityje“, - kalbėjo Ž. Galeckas.

NT bendrovės "Ober-Haus" Vertinimo ir rinkos tyrimų departamento vadovas Saulius Vagonis abejoja, kad infrastruktūra iš esmės keičia žmogaus sprendimą, kurioje šalies vietoje gyventi.

„Vargu, ar žmogus, norintis pirkti būstą Molėtų rajone, svarsto kaip alternatyvą Radviliškio rajoną, nes ten labiau išplėtota centrinės kanalizacijos sistema. Dažniausiai žmonės perka būstą arba gyvenimui, arba poilsiui. Poilsiui – viskas aišku: gražesnė vieta ir galimi laisvalaikio praleidimo būdai. Kalbant apie gyvenamąjį būstą, svarbu ne tik inžinerinė infrastruktūra, t. y., kanalizacija, elektra, bet ir socialinė: koks yra atstumas yra gydymo, darbo, pramogų įstaigų“, - sakė S. Vagonis.

Jo nuomone, centrinė kanalizacija jau esančiam turtui daug vertės nepridėtų: veikiausiai gyventojai kanalizacijos ir vandentiekio klausimą bus išsprendę vietiniais būdais. Tačiau planuojant, kurioje vietoje statyti naujus gyvenamosios ar komercinės paskirties pastatus, tai gali turėti įtakos.

„Iš esmės taisyklė, kuo daugiau infrastruktūros – tuo geriau, galioja, jei kalbame apie du analogiškus sklypus, kurių vienas yra su kanalizacija, kitas – be. Paprastai kanalizacijos negali nutiesti prie kiekvieno namo, tačiau tų vietovių, kur infrastruktūra tampa pasiekiama už protingą kainą, vertė turėtų ūgtelėti“, - mano S. Vagonis.

DELFI nagrinėjo ir renovacijos naudą mažuose Lietuvos miesteliuose: NT specialistai skaičiuoja, kad kai kurių daugiabučių renovacijos kaina bus didesnė nei jų rinkos vertė.

Svarbiausia – darbo vietos

Tai, kad sparčiausiai paklausą nekilnojamam turtui augina netoli jo sukuriamos darbo vietos, patvirtina ir „Swedbank“ vyriausias ekonomistas Nerijus Mačiulis.

„Senėjančios ir nykstančios savivaldybės turi susirūpinti ne tik bazine infrastruktūra – keliais, vandentiekiu ir kanalizacija – bet gyvenimo kokybės veiksniais, kurie darė įspūdį ne praeitame amžiuje, o yra aktualūs XXI amžiuje“, - sako N. Mačiulis.

Anot jo, pirmiausia yra svarbios įsidarbinimo galimybės, taip pat ir aukštesnius poreikius tenkinanti infrastruktūra, tai - darželiai, mokyklos, sporto salės, laisvalaikio leidimo vietos.

„Juolab, kad šiais laikais statant individualų namą galima įsirengti labai kokybišką ir gyvenimo kokybės nemažinančią vietinę kanalizaciją. Lietuvoje nemažai pavyzdžių, kuomet ES struktūrinių fondų lėšomis gyvenvietės prijungiamos prie miesto vandentiekio ir nuotekų valymo infrastruktūros, tačiau vandens gręžinius turintys gyventojai nesinaudoja tomis paslaugomis, - pastebi ekonomistas. - Tiesa, galbūt kai kuriuose rajonuose dėl prastos bazinės infrastruktūros kokybės nėra steigiamos ir įmonės, bet dažniausiai ne tai yra ribojantis veiksnys.“

Apie menkas galimybes įsidarbinti provincijose DELFI taip pat ne kartą skelbė. Pavyzdžiui, Ignalinos mieste dirbanti, bet kaimiškoje Daugėliškio gyvenvietėje įsikūrusi moteris pasakojo apie savo kasdienybę.

„Darbo nėra, jį tikrai sunku susirasti. Aš pati važinėju iš provincijos dirbti į Ignaliną. Daugėliškyje turime vidurinę mokyklą, bet ją renovuoja ir po truputį uždarinėja. Taip, kainuoja transportas, bet kažkiek pinigų lieka, be to užsidirbi stažą, mokesčius susimoki, valgyti nusiperki, vaikui – ateitis. Sėdėti ant pašalpos mūsų šeima nepratusi, tad su vyru dirbame, auginame 16-os metų jaunuolį“, - pasakojo dėvėtų drabužių parduotuvėje dirbanti Nijolė.

Moteris apgailestauja, kad Ignalinoje nebeliko pramonės ir su nostalgija prisimena Ignalinoje veikusią pieninę.

DELFI primena, kad įmonės akcininkai antrinę „Rokiškio sūrio“ įmonę nusprendė likviduoti 2004 m. Ji neturėjo sertifikato darbui Europos Sąjungoje ir tam reikėjo papildomų investicijų.