Savo viršelį papuošęs antrašte „#lastprintissue“ (liet. „#paskutinisspausdintasnumeris“), „Newsweek“ skambiai pareiškė, kad jį nugalėjo ne amžinasis konkurentas „Time“, bet daug efemeriškesnis priešas – internetas. Tą patį patvirtino „Newsweek“ redaktorė Tina Brown, esą visi laiko dvasios elementai buvo prieš šio žurnalo egzistavimą. Teiginiui, kad „Newsweek“ nužudė internetas, pritarė ir keli spausdinto žodžio saulėlydį jau senokai pranašaujantys žiniasklaidos guru, tačiau solidesni analitikai nuo pat pradžių tvirtino, kad internetas su „Newsweek“ mirtimi turi mažai bendro.
Žudanti strategija: nesėkmė ar planas?
Aiškinantis, kas iš tiesų nužudė „Newsweek“, vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad leidinio agonija prasidėjo dar 2010 metais. Ir ją sukėlė ne internetas, o naujoji „Newsweek“ strategija: nuspręsta mažinti tiražą ir taip pasiekti labiau koncentruotą bei didesnę perkamąją galią turinčią auditoriją. Ši strategija nėra „Newsweek“ vadybininkų išradimas ir buvo galima tikėtis, kad, sėkmingai įgyvendinta, galėtų atnešti sėkmę. Juk panašus modelis puikiai veikia „Foreign Affairs“ atveju. Taigi, nuo 2,6 mln. 2009-aisiais „Newsweek“ tiražas sumažėjo daugiau nei milijonu ir 2010 m. sausį siekė jau tik 1,5 mln. egzempliorių. Taip pat buvo keičiamas žurnalo dizainas ir turinys – iš savaitinio naujienų ir analizės leidinio „Newsweek“ virto ekspertų komentarų rinkiniu.
2010 m. kovą „Time“ interneto svetainės lankomumas aplenkė „Newsweek“, o lapkritį žurnalo savininkė „Washington Post Co“ už 1 JAV dolerį lygiomis dalimis pardavė leidinį 91 metų žiniasklaidos magnatui Sidney Harmanui ir „InterActiveCorp“. Beje, finansinių priežasčių, kodėl „Washington Post Co“ būtų privalėjusi parduoti „Newsweek“, lyg ir nebuvo. Palyginti su kai kuriais kitais šios bendrovės produktais, net jei per dvejus metus nuo 30 mln. JAV dolerių metinio pelno sugebėjo kristi iki didžiulių nuostolių, savaitraštis tikrai nebuvo pats nuostolingiausias, taigi dar tada pradėta puse lūpų kalbėti apie politines „Newsweek“ pardavimo priežastis.
Parduoto „Newsweek“ vyriausiąja redaktore tapo T. Brown, kuri anksčiau vadovavo tokioms redakcijoms kaip „Vanity Fair“ ir „The New Yorker“. Stalinu su Aukštakulniais vadinama T. Brown, siekdama didinti žurnalo populiarumą, vertė jį vis labiau bulvariniu. Būtent jai vadovaujant ant „Newsweek“ viršelio pasirodė žuvusios princesės Dianos fotomontažas, kuriame vaizduojama, kaip princesė atrodytų penkiasdešimties, ir Barackas Obama, papuoštas vaivorykštės spalvų vėliava bei prierašu „Pirmasis gėjų prezidentas“. Rimtą analizę papildė tokios publikacijos kaip klinikinę mirtį išgyvenusio mediko pasakojimas apie pojūčius, su kuriais susidūrė anapus. Toks posūkis ne tik prieštaravo dar 2010 m. pasirinktai strategijai, bet ir neįtiko intelektualiai „Newsweek“ auditorijai.
Galop skęstančiam „Newsweek“ smogė S. Harmano mirtis. Garbaus amžiaus akcininkas į leidinį žiūrėjo ne kaip į verslo, o kaip į socialinį projektą, taigi planavo nemažai investuoti į jo gelbėjimą. Nors finansiniai rezultatai šiek tiek pagerėjo, kai 2011 m. balandį S. Harmanas iškeliavo anapilin, jo šeima paskelbė neketinanti toliau investuoti į „Newsweek“. Po šio pareiškimo kontrolinis akcijų paketas atiteko kitam akcininkui – portalą thedailybeast.com valdančiam „InterActiveCorp“.
„Newsweek“ mirė! Tegyvuoja „Newsweek“!
Perkėlus „Newsweek“ į internetą, portalo thedailybeast.com lankomumas išaugo 36 proc., tačiau vos prieš kelis mėnesius analitikai tikino, kad greitai bus užmirštas net „Newsweek“ pavadinimas. Tokia žurnalo mirtis būtų buvusi labai keista. Pirmiausia todėl, kad kone sąmoningai būtų buvęs numarintas ar bent jau į antrą planą (šalia „The Daily Beast“) nustumtas populiarus prekės ženklas. Antra, „Newsweek“ mirtis būtų keistai atrodžiusi konkurentų kontekste: audituotas pagrindinio konkurento žurnalo „Time“ tiražas siekė 3,3 mln. egzempliorių, o finansiniai rezultatai 2012 m. buvo puikūs. Apie spausdinto leidinio prenumeratorių skaičiaus augimą skelbia ir kitas „Newsweek“ konkurentas – britiškasis „The Economist“, o JAV per metus atsiranda 700–800 naujų spausdintų žurnalų.
„Newsweek“ tikrai nenužudė ir internetas. Pavyzdžiui, 2011 m. trečią ketvirtį buvusio „Newsweek“ savininko „The Washington Post Co“ Laikraščių padalinio pelningumas iš reklamos krito 20 proc., tačiau korporacijai priklausančių interneto svetainių reklamos pelningumas taip pat krito 14 procentų. 2012 m. pirmą ketvirtį spausdintos reklamos pelningumas krito 17 proc. – iki 52,7 mln. JAV dolerių, interneto reklamos – 7 proc., iki 24,2 mln. JAV dolerių. „InterActiveCorp“ portalas thedailybeast.com, kurio dalimi tapo „Newsweek“, taip pat nėra aukso kasyklos – 2012 m. duomenimis, „The Daily Beast“ per metus patiria apie 10 mln. JAV dolerių nuostolių. Būtent tokie buvo ir „Newsweek“ nuostoliai, kai mirė S. Harmanas.
Šiame kontekste faktas, kad atsirado nustekento „Newsweek“ pirkėjas, nestebina taip labai, kaip tai, kas tas pirkėjas ir kaip tyliai žurnalas buvo parduotas. Taigi, jau šiais metais Europoje, Azijoje ir Pietų Amerikoje (bet ne JAV) pasirodė „Newsweek“, kurio leidėjas – jau nebe „The Newsweek/Daily Beast Company“, o 2012 m. gruodžio 31 d. Londone registruota „AG Castillo Media Limited“. Pirmasis „AG Castillo Media Limited“ išleistas numeris prekybos vietas pasiekė jau šių metų sausio 29 d., taigi susisukta labai tyliai ir labai greitai.
Kas prikėlė „Newsweek“?
Šį, atrodo, tik „Newsweek“ teisėms įsigyti sukurtą konsorciumą sudaro dvi įmonės: Pakistane registruota „AG Publications“ ir Brazilijoje registruota „Castelo de Pedra“. Pastaroji labai paslaptinga: jos nerasite nei tarp pagrindinių Brazilijos leidėjų, nei tarp garsių bendrovių. Dar keisčiau – nors bendrovė oficialiai lyg ir buvo įregistruota 2007 m., „AG Castillo Media Limited“ pranešime spaudai teigiama, kad „Newsweek“ Lotynų Amerikos šalyse ji pradėjo prekiauti vos prieš kelis mėnesius.
Įdomu ir tai, kad Lotynų Amerikoje „Newsweek“ niekada nebuvo nuostolingas: žurnalų rinka čia vis dar sparčiai auga, „Newsweek“ tiražas siekė 60 tūkst. ir finansiniu požiūriu nutraukti žurnalo leidybą būtų buvę visiškai nelogiška. Taigi, nenuostabu, kad turėjo atsirasti tolesniu žurnalo egzistavimu suinteresuotų grupių, tačiau, kitaip nei į pirmąjį atvartą savo reklamą įsidėjusi „AG Publications“ pagrindinė įmonė „Associated Group“ („AG“), brazilai nusprendė išlikti paslaptingi.
„AG Publications“ dar nuo 2010 m. yra įsigijusi „Newsweek“ publikavimo Pakistane teises. Įmonė priklauso milžiniškam koncernui „AG“, kurio pagrindinė veikla – toli gražu ne žiniasklaida. Tiesą sakant, „Newsweek“ – vienintelis „AG“ žiniasklaidos projektas. Pagrindinė 1965 m. įsteigto ir žymaus verslininko bei filantropo Iqbalio Z. Ahmedo vadovaujamo „AG“ veikla – energetika. Koncernas yra didžiausias suskystintųjų gamtinių dujų gamintojas, transportuotojas ir pardavėjas Pakistane, būtent šiam koncernui priklauso ir iki šiol didžiausia investicija Pakistano istorijoje vadinamas suskystintųjų gamtinių dujų terminalas.
I. Z. Ahmedas mėgstamas ne tik Pakistane: be daugybės paminėjimų ir interviu tokiuose leidiniuose kaip „Forbes“, 2009 m. balandžio 21-oji Oklahomoje (JAV) paskelbta I. Z. Ahmedo diena. Tokia garbė vienam stambiausių Pakistano verslininkų suteikta už „pastangas kuriant stabilumą regione, santykių tarp Pakistano ir JAV gerinimą, įskaitant paramą prezidento Baracko Obamos planui karinę paramą Pakistanui papildyti ekonomine parama ir taip pakeisti JAV investicijų į Pakistano stabilumą prioritetus“.
Rusija su JAV grumiasi Rytuose
Naujausias „AG“ projektas – suskystintųjų gamtinių dujų terminalo statybos. Šis terminalas pristatomas kaip dėl politinių priežasčių stringančio dujotiekio Indija–Pakistanas–Iranas, kurio dalį Pakistane maloniai siūlosi finansuoti ir tiesti „Gazprom“ ir kuris visai nežavi JAV, nes prasilenkia su sankcijomis Iranui, alternatyva. Tačiau JAV labai patinka I. Z. Ahmedo terminalas – taip labai, kad 98 mln. JAV dolerių sutiko paskolinti Privačių užjūrio investicijų korporacija prie JAV valstybės departamento (angl. U.S. State Department’s Overseas Private Investment Corporation).
Įdomumo dėlei vertėtų paminėti, kad dujas šis terminalas ketina pirkti iš „Gunvor“ – Amsterdame registruotos ir Šveicarijoje pagrindinę būstinę turinčios įmonės, kuri parduoda didelę dalį tanklaiviais gabenamų Rusijos suskystintųjų gamtinių dujų. Nors kontroversiškai vertinama „Gunvor“ lygiomis dalimis oficialiai priklauso dviem Švedijos piliečiams, Rusijoje kalbama, kad 50 proc. šios įmonės akcijų realiai valdo Vladimiras Putinas ir būtent ši bendrovė yra pagrindinis jo turtų šaltinis.
Švelnioji JAV galia Pakistane
„Newsweek“ atėjimas į Pakistaną 2010 m. buvo susijęs su pozityvaus Vakarų įvaizdžio formavimu. Nors iki tol Pakistane buvo prieinama Honkonge spausdinama „Newsweek“ versija Azijai, turint omenyje tai, kad būtent tuo metu JAV saugumo tarnybos labai daug dirbo Pakistane, visų pirma medžiodamos ten besislapstantį Osamą bin Ladeną, JAV buvo būtinas pozityvesnis įvaizdis, taigi iš Honkongo siunčiamo leidinio jau nebeužteko.
Pirmajame Pakistanui skirtame numeryje viršelyje buvo skelbiama: „Pakistanas – drąsiausia šalis pasaulyje“. Tai buvo pirmas iš Vakarų Pakistaną pasiekiantis leidinys. 2012 m. pabaigoje, dingus spausdintai „Newsweek“ versijai, būtų iškilusi grėsmė ir Pakistano „Newsweek“, kuris dalį straipsnių ima iš tarptautinės versijos, o dalį rengia specialiai regionui. JAV santykiai su Pakistanu išlieka nevienareikšmiai, o geopolitinė kova regione šiuo metu yra vienas aktualiausių JAV politinės darbotvarkės klausimų ir neatrodo, kad artėtų prie pabaigos. Taigi įtakingo prekės ženklo išlaikymas regione gali būti svarbus JAV, tačiau kartu naudingas ir I.Z. Ahmedo verslui. Galbūt dėl šios priežasties koncerno „AG“ žiniasklaidos atšaka planuoja plėtrą – šiuo metu kalbama apie kelių radijo stočių ir televizijos įkūrimą. Beje, nors Pakistane televizija labai populiari, spausdinta žiniasklaida vis dar lenkia internetą, o kaimo regionuose vyrauja radijo transliacijos. Į žiniasklaidą žvelgiama įtariai, nes manoma, kad visa ji yra kontroliuojama užsienio valstybių. Šiame kontekste aukštą statusą turinčio verslininko žiniasklaidos grupė tikriausiai atrodytų gana patikimai ir galėtų būti naudinga tiek politiškai, tiek finansiškai.
Žiniasklaida – interesams ginti ir puoselėti
„Newsweek“ istorija puikiai iliustruoja kelias ne tik žiniasklaidos, bet ir tarptautinių santykių tendencijas. Pirmiausia, atviras spaudimas skirtas tik kraštutiniams atvejams, o akla propaganda užsiimti nebemadinga net ir Rusijoje. Pozityvaus įvaizdžio formavimas ir palaikymas, kad prireikus jį būtų galima išnaudoti, – dažna amerikiečių taktika, kuri, beje, taikoma jau ne pirmą kartą ir yra ne sykį pasiteisinusi Artimuosiuose Rytuose.
„Newsweek“ judėjimo kryptys parodo ir tai, kur krypsta interesai ir kur artimiausiu metu virs aršiausios geopolitinės kovos. Belieka paklausti, ar Brazilijos „Castelo de Pedra“ tėra marionetinė partnerė, ar augančio žurnalų leidybos verslo Lotynų Amerikoje dalis, ar regione taip pat vertėtų laukti strateginės kovos, kuriai bus reikalingos pozityvios visuomenės nuotaikos.
Nors „Newsweek“ popierinės versijos teisės perparduotos įtartinai tyliai, ypač palyginti su garsiu šaukimu apie interneto nužudytą leidinį, pati žiniasklaidos, kaip interesų propagavimo priemonės, idėja nėra nei nauja, nei keista. Dar daugiau – ji būdinga ne tik propagandos persunktiems kraštams, bet ir daugeliui demokratinių valstybių. Taip pat ir įvairaus pobūdžio verstinių leidinių bei kultūriškai angažuotų filmų pilnai Lietuvai. Kuo greičiau skaitytojas ar žiūrovas tai suvoks, tuo greičiau sugebės dekonstruoti gaunamą informaciją ir objektyviai įvertinti žiniasklaidos kuriamą įvaizdį.
Galop, įtakingų žiniasklaidos priemonių internetas taip lengvai nenužudo.
