Klausimas, kaip tinkamiausiai riboti prieigą prie nepageidaujamo turinio, lieka kontroversiškas. Neturėdamos galių kontroliuoti interneto bazinės struktūros, valstybės žvalgosi į privačius interneto paslaugų teikėjus (ISP), užtikrinančius ryšį tarp galutinio vartotojo ir turinio (talpinamo to paties ar kito toje pačioje ar kitoje valstybėje esančio ISP). Atrodytų patogu - vietos ISP, skirtingai nei esančius kitoje jurisdikcijoje, pasiekia valstybės įstatymai. Vis tik tai netrunka sukelti kaltinimų nedemokratinio režimo apraiškomis - cenzūra, interneto laisvės, žodžio laisvės, privatumo, asmens duomenų pažeidimais. Dėl to vis dažniau ieškoma alternatyvų.
Pirmasis rezonansinis teismo procesas dėl interneto filtravimo vyko 2000 m. tarp Yahoo Inc. ir antisemitinės asociacijos Prancūzijoje, sėkmingai įpareigojusios tinklapio administratorių pašalinti nacizmo laikotarpio daiktus iš yahoo.com aukciono. Taip buvo sugriautas laisvo ir apsaugoto nuo valstybių įsikišimo interneto mitas.
Gegužę ir Lietuvoje bandyta įteisinti interneto blokavimą, kaip priemonę kontroliuoti internetiniams lošimams juos legalizavus. Siūlyta suteikti azartinių lošimų priežiūros institucijai galią įpareigoti ISP panaikinti galimybę vartotojams pasiekti nelegalų tinklapį. Pagal galiojančius įstatymus Informacinės visuomenės plėtros komitetas ir dabar gali įpareigoti ISP „imtis veiksmų, kad būtų nutrauktas pažeidimas“, tačiau, ką parodė ir procesai prieš Linkomaniją, normos taikymo sąlygos neaiškios, o pasinaudoti ja tinklapių blokavimo tikslais itin keblu.
Tai ne pirmas kartas, kai Lietuvos ISP siekiama užkrauti nelegalių užsienio svetainių kontrolės naštą. 2010 m. teismo keliu nacionaliniai lažybų organizatoriai nesėkmingai siekė to paties. Procese galiausai išaiškinta, kad vietos ISP blokavimo pareigas galima priskirti tik jei ISP talpina turinį (svetainę), kurį siekiama apriboti. Pripažinta, kad Lietuvos įstatymai neįpareigoja vietos ISP, kurie patys nesaugo atitinkamų duomenų, jų kontroliuoti, o efektyvių techninių priemonių ISP blokuoti duomenis, kurie pastarojo nesaugomi ir prie kurių ISP suteikia tik priegą teikdamas ryšio paslaugas, nėra. Iš esmės suformuotas precedentas, kad turinio, saugomo užsienio serveriuose, Lietuvos tarpininkai neturėtų riboti.
Precedentą įstatyminiu keliu pakeisti (ko ir siekta) galima, tačiau įstatymas turės atitikti ES taisykles. Kovos su piratinėmis svetinėmis kontekste, Europos Teisingumo Teismas (ETT) yra pasisakęs, kokie blokavimo įpareigojimai ISP atžvilgiu neleistini. „Scarlet” ir „Netlog” bylose pripažinta, kad ISP negalima įpareigoti filtruoti visų klientų visą perduodamą duomenų srautą pažeidimų prevencijos tikslais, ISP sąskaita ir neterminuotai. Taigi kategoriško draudimo ES valstybėms įpareigoti ISP blokuoti prieigą prie tinklapių iki šiol nėra. Uždrausta tik reikalauti iš ISP nuolat monitoruoti duomenis ir savo sąskaita įsigyti įrangą šiam tikslui. Iš teisinės pusės tiek tarpininkai, tiek valstybė turi gerų argumentų diskusijoje dėl interneto kontrolės per ISP, tačiau ryškios persvaros – nė viena. Tikėdamiesi svarstykles palenkti į savo pusę, visi neabejotinai lauks ETT sprendimo „Telekable” byloje (C-314/12), kur (tiesa, vėl autorių teisių apsaugos kontekste) bus atsakyta, ar galima įpareigoti ISP blokuoti tinklapį, jei šios priemonės reikalauja pakankamai didelių sąnaudų, tačiau jas galima lengvai apeiti ir neturint specialių techninių žinių?
ES lygiu nesant vieningo reguliavimo kovoje su piratavimu, nelegaliais virtualiais lošimais ir kitomis interneto negandomis, valstybės ir toliau sąlyginai laisvos eiti lengviausiu keliu – reikalauti vietos ISP indėlio.
Šiuo keliu jau pasuko nemažai ES šalių. Štai Britanijoje teismas nagrinėdamas bylą dėl piratinių audiovizualinių kūrinių platinimo įpareigojo vienus didžiausių britų ISP BT ir Sky blokuoti svetainę „Newzbin2” (skirtingai nuo ETT nagrinėtų atvejų, šioje situacijoje nebuvo reiklauta nuolatinio monitoravimo; blokuoti buvo nurodytas konkretus tinklapis, o ne visas srautas; tarpininkai jau buvo įdiegę ir savo veikloje naudojo priemones duomenų srauto kontrolei). Panašių teismų sprendimų kito „The Pirate Bay” tinklapio atžvilgiu yra priėmę Olandijos, Švedijos, Norvegijos teismai. Danijoje ISP (nepriklausomai nuo to, ar jie talpina nelegalią lošimų svetainę, ar ne) įpareigoti jas blokuoti, antraip gresia baudžiamoji atsakomybė. Olandijoje interneto filtravimą vykdyti ISP įpareigoti sutarčių, sudarytų su policija, pagrindu. Italija, Prancūzija, Estija, Belgija taip pat legalizavo nelicencijuotų lošimų svetainių blokavimą per ISP.
Natūralu, kad niekur Europoje ISP nedžiūgauja turėdami skirti resursų su verslu nesusijusioms viešosioms funkcijoms. Jiems palankus momentas, kad visose valstybėse pripažįstama, jog tokia praktika nefektyvi ir reikalauja alternatyvų. Visgi ISP norint kontrargumentuoti ir pasiūlyti alternatyvų prireiks kūrybingos teisinės interpretacijos ir lobistinių pajėgumų.
Ne visi alternatyvūs sprendimai priimtini. Pasigirsta siūlymų ISP palikti ramybėje, o su nelegaliais virtualiais lošimais kovoti tik nustatant draudimą bankams įskaityti mokėjimo pavedimus (statymus ir laimėjimus). Toks siūlymas buvo pateiktas ir minėtame įstatymo projekte. Deja, variantas ne visai tinkamas. Pavedimų blokavimas grindžiamas tam tikru kodu žymimos mokėjimo kategorijos blokavimu. Tokiu būdu gali būti sutrikdomi ir teisėti, nesusiję su nelegaliais internetiniais lošimais, finansiniai sandoriai. Be to, draudimai gali būti nesuderinami su vidaus rinka (Europos Komisija sustabdė Vokietijos bandymą taikyti panašaus pobūdžio priemones kaip paslaugų ir kapitalo judėjimo laisvės ribojimą) bei apeinami naudojant mobiliųjų operatorių siūlomas atsiskaitymo sistemas (JAV buvo paplitusi praktika naudoti mobiliąsias pinigines šiam tikslui).
Pasiteisinusių alternatyvų yra tiek sprendžiant virtualių lošimų, tiek piratinio turinio platinimo problemas. Britanijos pavyzdys rodo, kad mokesčių lygio internetiniams lošimams mažinimas skatina lošimų operatorius legalizuotis. Apie tai galima spręsti ir iš virtualių lošimų organizatorių pamėgtų su Britanija susijusių Gibraltaro bei Meno salos jurisdikcijų steigti operatoriams ir laikyti serveriams. Atsiradus legalių nacionalinių lošimų svetainių su atitinkama žaidimų bei laimėjimų pasiūla, neliktų poreikio lošti nelegaliose svetainėse.
Būtent tokiu, alternatyviu verslo modeliu pagrįstos legaliai ir veltui autorinį turinį interneto vartotojams siūlančios svetainės. Neseniai Lietuvoje pasirodė muzikos portalas „Spotify”, kurio muzikos autoriai, tarp jų ir žymūs Lietuvos atlikėjai, leidžia transliuoti jų kūrinius internautams. Panašiu principu veikia ir „Netflix”, siūlanti legalią filmų peržiūrą internetu. Modelio sėkmė priklauso nuo didelio vartotojų skaičiaus, kuris savo ruožtu pritraukia didelį muzikos kūrinių repertuarą (ir atvirkščiai). Nepasiekus kritinės auditorijos masės, jis neveiktų. Belieka tik tikėtis, kad išsipildys LANVA intencijos Lietuvoje sukurti panašią alternatyvią platformą „Linkomanijai”.
Sprendimas dėl nelegalaus turinio internete kontrolės anksčiau ar vėliau turės būti priimtas. Alternatyvų yra, belieka laukti pasirinkimo.