Prieš ketverius metus Noelle Hancock gyveno Niujorke, dirbo žurnaliste ir uždirbdavo 95 tūkstančius JAV dolerių (apie 84 tūkstančius eurų). Tačiau moteris ėmė jausti nusivylimą. Apie tai N. Hancock papasakojo cosmopolitan.com skirtame rašinyje.
„Ironiška, kad jaučiausi vieniša saloje, kurioje gyvena keturi milijonai žmonių. Man atrodė, kad gyvenimas prabėga spoksant į ekranus – laptopo, išmaniojo telefono, „iPado“. Ekranai įrengti netgi taksi ir liftuose. Jaučiausi įsitempusi ir praradusi įkvėpimą“, – pasakojo N. Hancock, kuriai šiandien yra 35-eri metai.
Kaip prisimena pati N. Hancock, ji ieškojo „kitokio gyvenimo, kuriuo vis dar būtų galima mėgautis“.
Pirmiausia moteris socialiniame tinkle „Facebook“ pasiteiravo savo draugų, ar jie žino jaukių vietų Karibų jūroje. Kažkas paminėjo Mergelių salose esančią Šv. Jono salą.
„Pasirodė labai keista tiesiog suardyti tą gyvenimą, kurį stačiau dešimt metų: nutraukiau nuomos sutartį, pardaviau savo daiktus ir nusipirkau bilietą tik į vieną pusę. Sunkiausia buvo įtikinti save, kad darau kažką tik todėl, kad noriu pakeisti gyvenimą, o ne dėl kitos priežasties“, – prisimena N. Hancock.
Nepasydama savo tėvų, primenančių, kad Jeilio universiteto diplomas garantavo gerai mokamą darbą, protestų, N. Hancock su džiaugsmu įsidarbino padavėja Šv. Jono saloje įsikūrusioje ledainėje.
Nors buvusių kolegų sėkmė N. Hancock retkarčiais priverčia suabejoti savo pasirinkimu, keliautojų bendruomenė, su kuria ji susidūrė saloje, pakeitė moters laimės suvokimą.
„Gyvenimas saloje man atskleidė kitokį požiūrį į gyvenimą, kuomet iš žmogaus nėra tikimasi, kad jis apsistos vienoje vietoje ir visada dirbs tokį patį darbą. Tikriausiai kai kuriems iš mūsų lemta kas keletą metų persikelti vis į naują vietą, keisti darbus ir gyventi skirtingus gyvenimus“, – svarsto N. Hancock.
N. Hancock straipsnis susilaukė milžiniško populiarumo. „Man būtini gyvenimo pokyčiai. Esu pasirengusi būti laiminga, apsupta grožio ir veikti kažką svarbaus“, – straipsnį komentavo viena skaitytoja.
N. Hancock aiškina norėjusi pasidalyti savo istorija, kad padrąsintų „kvailų“ svajonių turinčius žmones: „Kai gyvenau Hiustone ir Niujorke, nesutikau daug žmonių, kurie trokštų pabėgti kažkur toli. Daugelis žmonių nori įsikurti priemiestyje ar tapti teisininkų firmos partneriu, gydytoju, dirbti banke. Šios svajonės yra puikios, jei jos jums tinka. Tačiau aš apie tokius dalykus nesvajojau“.
Moteris taip pat pridėjo, kad persikėlimas į salą daugeliui žmonių atrodo nerealus: „Norėjau pasidalinti šiuo straipsniu ir parodyti žmonėms, kad nieko blogo yra atrasti naują gyvenimo kelią, netgi jei kiti žmonės to nepriims ar nesupras.
N. Hancock pastebėjo, kad didžiąją XX amžiaus dalį amerikietiškoji svajonė buvo daugiausia susijusi su turto kaupimu ir materialiais dalykais, tačiau tai pasikeitė: „Manau, kad prieš dešimt ar dvidešimt metų žmonės pradėjo suprasti, kad daiktai nepaverčia jų laimingais. Laimės suteikia patirtys, ypač naujos.
„Kiekvienas, iš JAV atsikėlęs čia, turi savo nepakartojamą ir žavią istoriją. Visi, drastišku būdu pakeitę savo gyvenimą, gali apie tai papasakoti. Turiu draugę, kuri dirbo NASA, draugų, dirbančių teisininkas, gydytojais, jūrininkais“, – pasakoja N. Hancock
N. Hancock sakosi esanti nepaprastai laiminga ir jaučiasi nepadariusi klaidos.
