Lietuvos darbdaviai vangiai prisideda prie kaupimo
Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos (LIPFA) užsakymu atlikta gyventojų apklausa parodė, kad lietuviai svajoja apie dideles skandinaviškas pensijas.
Pusė jų (53 proc.) įvardija, kad senatvėje norėtų gauti tokias pensijas kaip Švedijoje. 41 proc. mini Vokietiją ar kitas Vakarų Europos valstybes, po to JAV ar Kanadą (17 proc.). O vienas iš dešimties sako, kad juos tenkina lietuviška pensija.
Švedijoje vidutinė pensija šiais metais sudarė 1303 Eur, Vokietijoje 2022 m. vidutinė pensija buvo 1152 Eur, JAV vidutinė socialinio draudimo išmoka šiemet sausį siekė 1827 Eur, o Lietuvoje kovą vidutinė senatvės pensija sudarė 539,6 Eur.
Kaip aiškino LIPFA vadovas Tadas Gudaitis, Skandinavijoje pensijos – gerokai didesnės nei Lietuvoje, nes kaupime dalyvauja pats žmogus, valstybė ir darbdavys. O Lietuvoje vos keli procentai visų darbdavių prisideda prie darbuotojų gerovės senatvėje.
Be to, kai kuriose Europos valstybėse, pavyzdžiui, Suomijoje, darbdavių įsitraukimas į kaupimą yra privalomas, kitose – tik savanoriškas, tačiau, jei įmonės nori konkuruoti dėl darbuotojų, tai privalo daryti.
Remiantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, Lietuvoje pensijos pakeitimo norma siekia 40 proc., o EBPO šalių – 62 proc., o skandinavai gauna 70 proc. pensijos nuo vidutinio atlyginimo. Tai reiškia, kad jei asmens atlyginimas Lietuvoje buvo 1000 eurų, sulaukus pensinio amžiaus, jo pensija sieks apie 400 eurų.
Pasak LIPFA, pasiekti skandinaviškų pensijų lygį padėtų didesnis darbdavių indėlis kaupime ir profesiniai pensijų fondai, kurių Lietuvoje neturime.
Pensijų kaupimo bendrovės „Goindex“ vyriausiasis investicijų valdytojas Marijus Kalesinskas sutinka, kad profesiniai fondai pensijų sistemoje pridėtų tvarumo ir visiems būtų naudingi. Kita vertus, anot jo, Lietuvoje jau turime profesinių pensijų užuomazgų – dalies Lietuvos darbdavių darbuotojų pensijai kaupti naudojama trečioji pakopa, tačiau nepakankamai.
„Manau, kad apie 1000 darbdavių Lietuvoje naudoja darbdavio pensijos sistemą savo darbuotojams. Kai kurie tai taiko daliai darbuotojų, o kai kurie – visiems. Palyginus su visais Lietuvos darbdaviais, tai – labai maža dalis. Priežastis – mažai darbuotojų to reikalauja iš savo darbdavių. Prioritetas – geriau bet kokiomis priemonėmis kuo didesnis atlyginimas į rankas nei papildomi priedai ir naudos. Nesame pilnai išaugę iš šio etapo, bet ta linkme judame, anksčiau ar vėliau tai įvyks“, – svarsto jis.
Ragina didinti pensijų įmokas
Šiuo metu Lietuvoje darbdaviai gali darbuotojo naudai pervesti įmokų į II ir III pakopos pensijų fondus ir gyvybės draudimo sąskaitą. Kiekvienas darbdavys pats sprendžia, kokio dydžio įmokas pervesti į darbuotojų sąskaitas. Remiantis įstatymu, tiek į II, tiek į III pakopos fondus gali būti pervedama ne daugiau kaip 25 proc. darbuotojo metinio atlyginimo, tačiau paprastai ši dalis būna gerokai mažesnė ir siekia apie 5–10 proc.
Palyginimui, savarankiškai kaupiančiam pensiją II pakopoje asmeniui kas mėnesį nuo atlyginimo nuskaičiuojama 3 proc., dar 1,5 proc. prisideda valstybė. Be to, nuo visų apdraustųjų darbo užmokesčio kas mėnesį nuskaičiuojama ir 9 proc., kurie keliauja į I pakopos arba „Sodros“ pensiją.
Taigi M. Kalesinskas skaičiuoja, kad baziniu atveju, kai kaupiama I ir II pakopoje, lietuvio įmokos pensijai kas mėnesį sudaro apie 12 proc. O Skandinavijos šalyse, su kurių pensijomis lietuviai nori lygiuotis, kas mėnesį visos įmokos pensijai sudaro per 20 proc. nuo einamo atlyginimo. Tai esą ir paaiškina, kodėl šiose šalyse pensijos yra gerokai didesnės.
Investicijų ekspertas pažymi, kad norėdami pasiekti panašų skandinaviškų pensijų lygį turime didinti įmokų procentą.
„Norint ateityje geresnio rezultato, reikia pakankamai atsidėti dabar. Skaičiuojant matematiškai, jei ir toliau atidėsime tiek įmokų, kiek šiuo metu, tai neįmanoma pasiekti tokios pakeitimo normos, kurias turi skandinavai. Bendrai sumoje per mažai atsidedame pensijai – „Sodrai“, II ar III pakopai. Kaip tai padidinti? Galbūt tai galėtų padaryti darbdaviai, prisidėdami prie darbuotojų kaupimo“, – dėsto M. Kalesinskas.
Darbuotojai nori didesnio atlyginimo dabar
Tačiau įmokų pensijai didinimas reiškia, kad darbuotojas gaus mažesnį atlyginimą dabar. O daugumos darbuotojų prioritetas aiškus – gauti kuo didesnį atlyginimą čia ir dabar.
„Jei supranti naudą: gauti 100 eurų į rankas dabar ar per 160 eurų su mokesčiais į pensijos sąskaitą, ateini pas darbdavį ir sakai: norėčiau, kad nubrauktume 100 eurų nuo algos, bet 160 eurų prašau pervesti į mano pensijų fondą. Jei gauni 2000 eurų atlyginimą, to realiai net nepajusi. O po 45 metų bus stebuklas, surenki apie 600-700 tūkst. eurų ir gauni orią pensiją. Garantuoju, kad to 100 eurų darbuotojas net nepajus. Kad ir 1000 eurų uždirbi, kas mėnesį pensijai – 80 eurų, žmogus irgi nepajus. Tai – išsilavinimo klausimas“, – kalba Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) viceprezidentas, įmonės „Metalistas Property“ vadovas Mantas Gudas.
Investicijų ekspertas paaiškina, kad darbdaviui padidinti darbuotojui atlyginimą 100 eurų į rankas ar pervesti 168 eurus su mokesčiais į jo pensijų fondo sąskaitą – tie patys kaštai, tačiau darbuotojas daugiau sutaupo pastaruoju atveju, mat darbdavio įmokoms į pensijų fondus netaikomi su darbo užmokesčiu susiję mokesčiai – GPM ar „Sodros“.
„Jei žmogus gauna 2000 eurų „popieriuje“, dažnai darbdavys perveda į jo pensijų sąskaitą iki 200 eurų kas mėnesį. Vietoje to jis galėtų darbuotojui mokėti maždaug 120 eurų didesnį atlyginimą į rankas. Tokia dažna ekonominė dilema: ar žmogui padidinti atlyginimą 120 eurų į rankas, ar geriau pervedinėti 200 eurų į jo asmeninę sąskaitą pensijų fonde, kas finansiškai būtų naudingiau ateityje“, – pažymi M. Kalesinskas.
Fondų valdytojai paprastai susiduria su dviem darbdavių praktikomis: „Dalis darbdavių leidžia kiekvienam darbuotojui pasirinkti – ar gauti įmokas į pensijų sąskaitą, ir jų negalėsi „pačiupinėti“ iki pensinio amžiaus, ar padidinti atlyginimą, bet šiek tiek mažiau nei pačios įmokos. O kiti darbdaviai pasirinkimo nesiūlo. Darbdavio kaupimą pensijai pristato kaip papildomą naudą: jei nori naudotis, prašom, pervesime kas mėnesį įmokas, o jei ne – algos nedidinsime. Aišku, tokiu atveju darbuotojai renkasi papildomą naudą.“
Kaip Lietuvoje pasiekti švediškas pensijas?
Tiek darbdaviai, tiek profesinės sąjungos ir fondų valdytojai sutaria, kad situaciją padėtų spręsti visuomenės švietimas.
„Pirmiausia reikia pasitikėti mūsų „Sodra“. Mūsų valstybinė kaupimo sistema – gera. Reikėtų tik pagalvoti, kaip dar labiau patobulinti ją, kaip prisidėti, kad augtų „Sodros“ fondas, ir pensijos ateityje taip pat augtų. Jei kalbame apie papildomą kaupimą, reikia pradėti nuo finansinio raštingumo dar mokykloje – edukuoti žmones apie investavimą ir kaupimą pensijai, kaip žmogus iš anksto gali pasirūpinti ateičiai.
Jei kalbame apie II, III ar IV pakopas – jokio skirtumo, tai turi būti savanoriškas veiksmas, kai asmuo padeda parašą ir žino, kur tiksliai investuoja ir ką už tai gaus. Taip bus kuriamas pasitikėjimas visais kaupimo lygmenimis. Tada galėsime sakyti, kad pagaliau priartėjome prie švediško ar skandinaviško modelio. Dabar tai – bėgimas paskui lengvus pinigus, iš ko išlošia tikrai ne darbuotojai“, – ko reikia, kad Lietuvoje pasiektume skandinaviškas pensijas, kalba Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos prezidentė Inga Ruginienė.
„Pagrindinės priežastys, kodėl tai nevyksta aktyviau – visuomenės sąmoningumas. Jei visi su tuo sutinkame, valstybės institucijos galėtų rengti kampanijas, tęstinę informavimo veiklą, kad ir patys darbdaviai, ir ypač darbuotojai, prisidėtų prie kaupimo. Galima kooperuotis su profsąjungomis, kurios yra svarbus dėmuo Vakarų šalyse, o pas mus jų reikšmė dar tik atsiranda ir įsitvirtina. Apie tai kalbėti turi visos suinteresuotos pusės“, – priduria „Goindex“ atstovas.
Siūlo taikyti automatinį darbdavių įtraukimą
Vis dėlto gali būti ir dar vienas kelias. LIPFA iškėlė idėją, kad kasmet visi Lietuvos darbdaviai galėtų būti automatiškai įtraukiami į pensijų sistemą, kaip šiuo metu yra su gyventojais. Tokiu atveju jie taip pat turėtų pusmetį apsispręsti – prisidėti prie savo darbuotojų pensijos kaupimo ar ne. Pasak asociacijos, tai galėtų būti puiki motyvacinė priemonė darbuotojams, mat jei jos netaikys, praras konkurencingumą prieš kitas įmones.
„Kai Lietuvoje turime kaupiančiojo automatinį įtraukimą su galimybe atsisakyti, tai Jungtinėje Karalystėje yra tokia sistema sukurta darbdaviams – ten veikia automatinio įtraukimo mechanizmas: jei nenori prisidėti – turi atsisakyti. Man atrodo, kad toks būdas gali labiau suveikti, nes atsiras spaudimas iš darbuotojų: kodėl atsisakei, kita įmonė neatsisakė“, – svarsto LIPFA vadovas T. Gudaitis.
„Goindex“ atstovas M. Kalesinskas mano, kad tai galėtų būti vienas iš būdų, kaip paskatinti didesnį darbdavių įsitraukimą, tačiau priduria, kad tai galėtų sukelti dar daugiau pasipiktinimo pačia sistema.
„Žmonės nelabai lengvai priima automatinius įtraukimus, net jei racionaliai mąstant, jiems tai yra naudinga. Jie nelabai mėgsta prievartinių sprendimų. Tačiau galima būtų apie tai svarstyti ir eiti tokia linkme“, – mano jis.
Lietuvos darbdaviai galėtų privalomai prisidėti
Pašnekovas svarsto, kad Lietuvoje kaip kitose Vakarų šalyse darbdavių dalyvavimas pensijų kaupime galėtų tapti privalomas, tik nebūtinai naudojant automatinį jų įtraukimą į sistemą kasmet.
„Reikėtų galvoti, ar neturėtų būti įvestas standartas visiems darbdaviams privalomai prisidėti prie darbuotojų kaupimo, tarkime, visiems nustatyti tam tikrą procentą ir nuskaičiuoti nuo atlyginimo. Darbdaviai patys galėtų rinktis fondą ir formą, kaip tai daryti ir kaupti darbuotojų pensiją. Tokių sprendimų yra kitose Vakarų šalyse. Kai kur palikta galimybė patiems darbdaviams susitarti su darbuotojais, kiti tai daro privalomai“, – pažymi M. Kalesinskas ir priduria, kad tinkamai pasiruošus bei apie tai daugiau kalbant, Lietuvoje tai taip pat būtų galima įgyvendinti.
Vis dėlto patys darbdaviai ir darbuotojai nemano, kad tai būtų veiksminga priemonė.
„Prievarta nieko nepasieksime. Dėl greito pelno siekimo (fondų valdytojų – red.) prarandame pagrindinį dalyką – pasitikėjimą labai svarbia sistema. Kiek teko kalbėti su kolegomis skandinavais, jų kertinis variklis – pasitikėjimas. Žmogus gali turėti kartais net ne du, tris ir daugiau kaupiamų fondų, bet ten – absoliutus susitarimas dėl sąlygų“, – pabrėžia profesinių sąjungų vadovė I. Ruginienė.
LPK viceprezidentas M. Gudas pritaria, kad automatinio darbdavių įtraukimas nepadės. Pirmiausia, anot jo, – reikia šviesti darbuotojus.
„Reikia investicinės sąskaitos, kuri dabar sklando ore, ir atsirinkti geruosius pavyzdžius. Bet pirmiausia reikia pradėti nuo švietimo: kad žmogus ateitų pas darbdavį ir sakytų: mokėk man ne 1000, o 900 eurų, ir 160 eurų su mokesčiais pervesk į mano pensijos sąskaitą. Problema – švietime, prievarta čia nepadės. Kam to reikia? Čia bus dar vieni mokesčiai“, – kalba verslininkas.
Tokią praktiką jau taikė, bet liko nubausti
Jis pasidalijo ir savo įmonės neigiama patirtimi.
„Prieš 10 metų mūsų įmonėje maždaug 20-čiai žmonių vedėme įmokas į jų trečiąją pakopą. Mums nežinant, jie išsiiminėjo pinigus: pateikia paraišką ir gauna pinigus. Tuomet mus pradėjo tikrinti VMI, nes neva mato požymių, kad nemokame mokesčių. Mes rodome, kad yra sutartys, pervedame pinigus darbuotojui į sąskaitą, maždaug po 100-150 eurų kas mėnesį, jis kaupia, o jie mato mokesčių vengimą. Turėjome mokėti baudą. Kažkoks kosmosas“, – pasakoja „Metalistas Property“ vadovas.
Pensijų valdymo bendrovės „Goindex“ atstovas pažymi, kad darbuotojams nėra uždrausta išsiimti sukauptas lėšas III pensijų pakopos fonde, tačiau tai turi mokestines pasekmes.
„Techniškai tai nėra uždrausta, darbuotojas galėtų už kelių mėnesių ar po metų nutraukti sutartį ir išsiimti darbdavio pervestas sumas, nes tai – trečioji pakopa – papildomas savanoriškas kaupimas, kuriame visa atsakomybė tenka žmogui. Tačiau yra niuansų – atsiranda mokestinės pasekmės: jei darbuotojas nutraukia kaupimą arba atsiima dalį sukauptų lėšų iki pensinio amžiaus likus 5 metams, dabar iki maždaug 60-ties, tada jam reikia susimokėti mokesčius“, – atkreipia dėmesį M. Kalesinskas.
Anot jo, prieš laiką išimamos lėšos, pervestos iš darbdavio, VMI traktuojamos kaip mokesčių optimizavimas, neva tokiu būdu darbuotojams buvo išmokėta dalis atlyginimo. Jis sutinka, kad darbdaviams tai kelia problemų, bet yra rasta sprendimų.
„Mes darbdaviams padedame visa tai teisiškai sureglamentuoti – pasirašyti vidines tvarkas ir sutartis su darbuotojais, kad būtų aiškiai paskirstomos atsakomybės. Jei visgi darbuotojas pasinaudos pervestomis įmokomis ne pagal paskirtį, t. y. ne senatvei, ir piktnaudžiaus išsiėmęs anksčiau laiko, tada jis bus atsakingas susimokėti visus mokesčius, ir jam grės baudos. Taip sumažinama rizika darbdaviams, tik reikia nuo pat pradžių tai susitvarkyti“, – sako investicijų ekspertas.
Tiesa, yra dar vienas, bet darbuotojams mažiau patrauklus kelias, – II pensijų pakopa, į kurios fondus darbdaviai taip pat gali pervedinėti įmokas. Tuomet darbuotojams nebelieka galimybės išsiimti lėšų anksčiau laiko ir piktnaudžiauti.
