Autorines sutartis, anot advokatės E. Davydavičiūtės, dažniausiai sudaro specifinių specialybių atstovai (žurnalistai, lektoriai, menininkai, IT specialistai). Šia sutartimi šalys susitaria, kad autorius perduos užsakovui savo sukurtą kūrinį arba turtines teises į jį. Kita šalis įsipareigoja kūrinį naudoti sutartyje nurodyta tvarka ir už jį atsiskaityti. Kūrinys – tai originalus literatūros, meno ar mokslo veiklos rezultatas, pavyzdžiui, straipsnis, laida, paskaita, muzikos, architektūros, taikomosios dailės kūriniai ir pan.
„Autorinei sutarčiai Darbo kodekso nuostatos nėra taikomos. Autorius pagal autorinę sutartį nėra pavaldus užsakovui. Jie yra visiškai lygūs, todėl visus klausimus sprendžia bendru susitarimu. Na, o pagal darbo sutartį darbuotojas privalo paklusti darbdavio nustatytai tvarkai. Darbuotojas yra silpnesnioji pusė, todėl jam įstatymas nustato specialias jo teisių gynimo priemones ir būdus. Darbuotojas turi gauti ne mažesnį nei vyriausybės numatytą darbo atlyginimą, kuris turi būti išmokamas ne rečiau nei vieną kartą per mėnesį. Autorius pagal autorinę sutartį tokių garantijų neturi. Jo atlyginimas yra toks, kokį šalys sutaria. Jokių minimalių ribų įstatymas nenumato“, – LRT TELEVIZIJAI pasakoja advokatė.
Darbuotojams, anot E. Davydavičiūtės, priklauso kasmetinės apmokamos atostogos, taip pat jie turi teisę į tikslines atostogas, t. y. motinystės, tėvystės, kūrybines, mokymosi ir pan. Autoriai tokių teisių neturi.
Dar vienas svarbus skirtumas tarp šių dviejų sutarčių yra tas, kad pagal darbo sutartį darbdavys garantuoja darbo vietą, priemones, saugias darbo sąlygas. Pagal autorines sutartis autoriams tokių garantijų niekas nesuteikia. Darbo vietą ir priemones jie turi susikurti patys.
Be to, reikia žinoti, kad skiriasi ir sutarčių nutraukimas. Darbo sutartis nutraukiama išimtinai tik Darbo kodekse numatytais pagrindais, kurie yra pakankamai griežti. Na, o autorinė sutartis nutraukiama daug paprasčiau.
