Galiu suprasti, kaip galima būti prie jūros – Palangoje, pavyzdžiui, labai daug žmonių, ir galima į visus paspoksoti ir paskui apie juos parašyti (esu tai daręs ne kartą, ir dar darysiu). Ten kebabai, cukraus vata, J.Basanavičiaus gatvė, suvažiavę kaimiečiai ir sugrįžę emigrantai, zirziantys vaikai, kuriems perka cukraus vatą, ir dar kur ne kur vyras kapitono kepure.
Nidoje irgi gerai. Visi labai patenkinti tuo, kad visi kiti ten negali atvažiuoti, 400 eurų šeimai vienai dienai (tikrinau, mažiau nesigauna), taip pat kopos ir daug gamtos.
Kaimo turizme ar kokioje sodyboje – vėl savi privalumai, daugiausiai pirtis, ežeras po pirties, ežeras prieš pirtį, ežeras be pirties, gėrimai ir mėsa, kepta ant žarijų (viskas kaip iš atkurtų TV reklamų, tik reklamose niekada nerodo uodų); paskui atvažiuoja kaimiečiai į gretimą paplūdimį ir garsiai leidžia tas radijo stotis, kurių paprastai niekada nesiklausai. Jei pasiseka, dujom varomas automobilis įstringa dumble ir tada būna neblogas nuotykis.
Net atostogomis mieste aš moku džiaugtis – sėdėti restorane, prie staliuko lauke, gerti šiek tiek per daug alaus, šnekėtis ir stebėti viską užklojantį vasaros vakarą.
Bet niekada nesupratau, kam žmonės važiuoja į SPA. Kažkada turėjau eilę susitikimų Taline, ir per klaidą užsisakiau viešbutį ir susitikimų salę prie jūros, kuris šalia buvo SPA centras. Aš sėdėjau prie stalo ir susitikinėjau su interesantais, o už langų ir durų, koridoriuje šmirinėjo į savo procedūras žmonės su chalatais ir šlepetėmis. Jaučiausi kaip ligoninėje.
Paskui buvau Druskininkuose, didelėje sanatorijoje, kur irgi buvo daug žmonių su chalatais ir šlepetėmis, daugumas šnekėjo rusiškai ir ten buvo baseinas ir pirtis (tie man visai patiko), ir vonios su purvais (nepatiko, nežinau, kieno tai gali būti svajonė – purve kriuksėti), ir druskų kambarys, kurio visai nesupratau, nes ten žmonės sėdėjo kambaryje, kuriame buvo pilna druskos. Aš pagalvojau, ar galima būtų sėdėti kambaryje su pipirais arba bulvių traškučiais, ir kokia iš to būtų galėtų būti nauda.
Kokiu maistu ten maitina, net nenorėjau galvoti – įsivaizdavau, kad tai turi būti, privalo būti džiovintų vaisių kompotas ir kokie nors kotletai, ryte tikriausiai varškės apkepas (baisiausiais žmogaus sugalvotas maistas per visą žmonijos istoriją), tai todėl ir nebandžiau. Manau, kad yra visai ne taip blogai, bet aš nieko nebandžiau tais kartais valgyti.
Todėl dabar aš važiuoju į Anykščius, kur yra „SPA Vilnius“, tiesa, jie rašo „spaVilnius“, bet koks skirtumas.
Kažką apie Anykščių šilelį prisimenu dar iš mokyklos, dar prisiminiau, kad čia yra didelis akmuo, kuris vadinasi Puntukas, kurį rodos per Antrąjį pasaulinį karą atėmė komunistai iš fašistinių grobikų, o gal velniai numetė, bandydami pritrėkšti liaudies muzikantus, bet daugiau aš nieko nežinojau. Aš šiaip dažniausiai sugalvoju viską pats.
Viešbutis atrodo kaip stačiakampis, šalia kurio yra apvali struktūra, kuri atrodo šiek tiek kaip Merkinės piramidė, kurią buvau matęs nuotraukose. Ten, pasirodo, yra baseinas, pirtis, treniruoklių salė ir dar kažkas. Merkinės piramidėje atgauna jėgas tie žmonės, kuriems medicina yra bejėgė, o čia, kaip suprantu, ilsisi kiek mažiau daužti lankytojai.
Atsisėdu viešbučio kambaryje, pasižiūriu į laikrodį ir matau, kad iki mano procedūros – kažkokio Tailando masažo, apie kurį neturiu jokio supratimo (išskyrus tai, kad turistinėse medžiagose apie Tailandą visada būna nuotraukų apie SPA, juodus akmenis, išdėliotus ant nugaros ir užpakalio, ir čiurlenantį vandenį) dar pora valandų.
Tai atsigulu ant lovos ir skaitau internetą, kaip daro visi žmonės gyvenime šiais laikais. „Ką skaitai?“ „Skaitau internetą“, sako žmonės, ir tai normalus atsakymas.
Man patinka kambarys, nes viskas kaip Vakaruose, kaip bet kuriame viešbutyje – jokių nereikalingų lietuviškų akcentų, pintų puošmenų, drožinėto pano „Jūratė ir Kastytis“, molinių švilpukų ir kitokio šlamšto, kuriais prekiauja mugėse ir prekiaus per Mindaugines, Žolines ir per Šv.Žydrūno dienos atlaidus miestų gatvėse ir aikštėse ir kitose masinio susibūrimo vietose.
Man patinka, kad viešbutis visiškai anoniminis – jei ne pušys už lango, aš galėčiau būti kur nors prie Kopenhagos oro uosto ar Kanados provincijos miestelyje, niekas nepastebėtų skirtumo. Tas pats ir su angliškais dušo želė ir šampūnais vonioje – kaip gerai, ir vėl nieko lietuviško, jokių ten raganos žolės antpilų ar smulkinto gintaro tepalų, nuo kurių žmonėse kaip mat užsimezga pagonybė ir atsiranda noras groti kanklėmis ir skudučiais.
Masažą darė moteris, apie kurią tiksliai galiu pasakyti, kad ji ne iš Anykščių. Gal iš Tailando, gal iš Malaizijos, gal iš Kinijos. Beveik valanda stipraus minkymo nesugebėjo užmigdyti, bet pajutau turįs sąnarius ir šiaip visus raumenis. Treneris tą patį mane priverčia pajusti per treniruotę su visais stūmimais, įtūpstais ir tempimais, bet čia gulėjau užklotas paklode ir man nieko nereikėjo daryti.
Tiksliau, nieko net negalėjau daryti – todėl turėjau laiko permąstyti savo gyvenimą ir pasidžiaugti tuo, ką darau. Nusprendžiau, kad viską darau gerai, tik reikia daugiau daryti to paties. Prisipažinkite, ne apie kiekvieną jūsų rašo laiškus į redakcijas skaitytojai, reikalaudami "apvalyti mūsų virtualią erdvę nuo užgaulių, žeminančių grafomanų rašinių“, ir ne kiekvieną jūsų skundžia į instancijas naktimis besibaladojantys bedarbiai alkoholikai, drebančiais geltonais nuo nikotino pirštais barškinantys senus kompiuterius (nes ką gi jie daugiau pabarškins).
Baseinas ir pirtis buvo visiškai geri ir mane nuteikė teigiamai. Kaip visada, pradžiugino vyresnio amžiaus lankytojai, spoksantys į beveik nuogą gyvąjį klasiką paplūdimio šortais. Jie dar neištobulino įgūdžių nusukti akis arba apsimesti, kad jiems neįdomu – tetos tiesiog įsistebeilija, o paskui šnibžda į ausį savo greta mirkstančiam diedui, kad „dabar neatsisuk, bet ten po kaire žinai kas, nu tas, kaip tas, nu žinai“.
Nevažiavau vertinti maisto, ir žąsų nedalinsiu, tik pasakysiu, kad vakarienė mane pribloškė, ir aš gailėjausi, kad nedariau oficialaus Laukinių Žąsų vertinimo, nes turbūt būtų gavusi penkias žąsis iš penkių – ir fantastiška žuvienė, ir salotos su švelnučiu burratos sūriu, ir veršiena, ir pasakiškas tunas su šviežiomis žemuogėmis, tai buvo nuostabu, netikėta ir labai, labai kokybiška. Net ir Vilniuje tai būtų labai geras restoranas, o Anykščiuose, kur (manau) iki šio SPA atsidarymo geriausia kava buvo iš degalinės, tai absoliutus kosmosas.
Iš SPA poilsio gavau daugiau, nei tikėjausi. Ką jūs manote – man nė minutė neprailgo, į baseinus ir pirtį lįsčiau dar ir manęs iš ten neiškrapštytumėt, ir net eičiau dar vieno masažo, kad galėčiau vėl valandą pamąstyti apie savo rašymus ir galėčiau jums, mano skaitytojai, būti dar geresnis.
