Sako, kiek čia viskas turi kainuoti. Brangiai kainuoja, nieko nepadarysi, todėl tenka daug dirbti – todėl kai jūs dar miegate, aš turbūt jau automobilyje ir važiuoju kur nors filmuotis, skaityti paskaitų, arba susisukęs į šiltą chalatą rašau dar vieną straipsnį, kaip šitas.
Tačiau visa tai dažniausiai yra darbas, kad ir koks malonus būtų. Net jei kartais susijęs su pavalgymu.
Su Kuršių Nerija mano santykis yra kitoks. Ten geresnė Lietuva, bent jau būdavo anksčiau: buvo geri laikai, kai dėl Smiltynės perkėlos kainos ir ekologinio mokesčio daug kam neapsimokėjo ten važiuoti. Padėdavo ir didelės nakvynės kainos.
Atsimenu, rašiau apie tai, kad vienai šeimai, vienai dienai, su viešbučiu ir visais pavalgymais, dviračiais ir skėčiais Nidoje reikėdavo tūkstančio litų dienai (ak, tie seni mieli laikai, kai buvo litai). Tada daugelis klykė, kad ne, nereikia ten tiek pinigų, nėra būtina – ko tu kliedi, pinigų verge ir dvasios elgeta. Reakciją suprasti lengva – žmonėms nepatinka, kai jiems primena, kad kažko negali įpirkti.
Bet kainos buvo tokios, kokios jos buvo, ir Nidoje lankytojų kiekis būdavo nedidelis. Paskui reikalai pradėjo keistis į blogąją pusę.
Nidos pakraštyje, Purvynėje, garažus ir sandėliukus (skladukais vadinamus) pavertė biudžetine nakvyne; be to, žmonių pajamos didėjo greičiau, negu kainos Kuršių Nerijoje, ir Nida pamažu ėmė virsti antrąja Palanga (su Šventosios prieskoniu).
Po miestelio centrą pradėjo šmirinėti spalvotais skudurynų apdarais pasidabinę kaimiečiai, spoksantys vieni į kitus ir į kelis, vis dar atvažiuojančius, žmones iš Vilniaus, kuriuos jie pažinojo iš televizijos ir blizgiųjų žurnalų.
Nida pradėjo nebedžiuginti. Ir tada pradėjau pastebėti, kad pažįstami vis nuvažiuoja į Preilą ir laimingi dalinasi nuotraukomis apie ramybę ten. „Siela atsigauna“, kalbėjo net ir tie, apie kuriuos nežinojau, kad jie ją turi.
Preiloje niekada nebuvau gyvenęs. Vaikystėje kelis kartus buvau Pervalkoje, na, ir dar Juodkrantėje kelis kartus buvau susitikęs su draugais, bet apie Preilą žinojau tik tiek, kad nuo Nidos galima atvažiuoti dviračiu, ir kad ten buvo vienas klaikaus blogumo restoranas, sugebantis blogai paruošti net keptą duoną su česnakais ir majonezu.
Kitaip tariant, ten nėra net kur pavalgyti (ne, man nepatinka duona su česnakais ir majonezu). Dar Preiloje buvo apšiukšlinti seni namai prie pat Kuršių marių. Kokie ten namai, trobos su iškabintais prie marių bjauriais skalbiniais.
Dabar Preila mane nustebino ir pradžiugino taip, kad pats esu pasimetęs. Maniau, kad manęs niekas nebegali pradžiuginti ir nustebinti Kuršių nerijoje, tačiau, pasirodo, gali.
Seni sovietiniai poilsio namai, priklausę ministerijoms ir visokiems statybos trestams, griaunami arba jau nugriauti. Vietoje jų statomi nauji apartamentai, kurie atrodo erdviai, švariai, vakarietiškai ir tvarkingai. Jie akivaizdžiai projektuoti ir apstatyti žmonių, kurie yra architektai, o ne tų klounų, kas Kuršių Nerijoje statydavo tariamai etnografines žvejų trobas, gražiai atrodančias nuotraukose, o viduje tamsias ir prasmirdusias jau po pirmojo sezono, su mažais langais ir girgždančiomis durimis.
Yra kažkoks gerumas, kai miestelyje nėra restoranų ir šlykščių plastikinių stogų ant kiekvieno kampo. Net rūkytos žuvies, regis, beveik niekas neparduoda – gal tik kokia viena vieta. Smagu, kai nėra narkotinių spalvų atrakcionų vaikams ir pripučiamų pilių šokinėjimui su prijungtais siurbliais ir elektros generatoriais, kuriuos prižiūri baugiai atrodantys sociopatai. Labai gera, kai prie jūros galima eiti keliu per mišką, prie kurio nėra kioskų, siūlančių manikiūrą, ir ledų vežimėlių.
Tiesa, pakeliui prie jūros yra kažkokie baisūs sandėliai iš silikatinių plytų, ant kurių parašyta, kad jie parduodami, bet jiems labiau reikėtų ne pirkėjo, o sprogmenų, kad neliktų plytos ant plytos, ir kelių sunkvežimių, kad viską išvežtų velniop.
Pačiame Preilos paplūdimyje tik senas, praėjusius dešimtmečius primenantis betono pastatas, tiek nušiuręs, kad atrodo kaip iš muziejaus ir net nebado akių. Ten gal buvo kokia nors kavinė arba gelbėtojų stotis, aš dabar nežinau. Niekur nepastatysi nė vagonėlio su čeburėkais ir alumi, ir ačiū Dievui.
Bet svarbiausia, visur ramybė ir tuštuma. Ir jokio spoksojimo. Viskas, ką atvykėliai ir kvaili šeimininkai sunaikino Nidoje, vis dar yra čia, Preiloje. Ir aš ten važiuosiu vėl.
Aš tik labai tikiuosi, kad žmonės, perskaitę, kad Preila dabar jau madinga, nesupras to tiesiogiai ir neužgrius šio laimingo kelių šimtų gyventojų miestelio.
