Bet yra. Svečiai iš Amerikos ir Europos Japonijoje irgi neturėtų užsirauti ant kokios nors absurdiškos kepsninės, kurioje jie suvalgo labai vidutinišką jautienos išpjovą, sumoka 150 dolerių ir paskui visiems pasakoja nesąmones, kaip Japonijoje brangu (ne, man taip nebuvo Japonijoje; aš ten puikiai orientuojuos, bet čia tik todėl, kad esu šiaip patyręs keliautojas ir nuovokus žmogus).
Vilniuje, pavyzdžiui, pačioje Pilies gatvės apačioje neturėti būti absurdiškai vidutinio ir neleistinai nuobodaus restorano anglišku pavadinimu ten, kur anksčiau buvo valiutinė parduotuvė „Vilbara“, o paskui bankas „Swedbank“, kurio tą skyrių uždarė, galimai iš kenkėjiškų paskatų. Man labai patiko tas banko skyrius, o to restorano aš niekada nepamėgsiu, tik tikiuosi, kad jis ilgai mūsų nekankins, ir net jo pavadinimo neminėsiu, ir apžvalgos jam nebus. Tvarką čia nustatau aš: kas gauna apžvalgas, o kas ne.
Tai štai, o dar vienoje auksinėje vietoje, stačiai sostinės akies vyzdyje, yra restoranas „Barboros svetainė“ – Barboros Radvilaitės gatvėje, su vaizdu į Gedimino pilį (kuri netrukus gali griūti, kai visai nuslinks šlaitas, bet tai nieko, pastatysim prekybcentrį ir gyvenamųjų namų kompleksą „Nuošliaužų terasos“) ir į Šventaragio slėnį. Be juokų – šalia Arkikatedra, Valdovų rūmai ir tas pats Šventaragio slėnis, kur kadaise medžiojo kunigaikštis Gediminas, o paskui sapnavo geležinį vilką (ne automobiliais nuolatos užkimštą sostinės automobilių kelią, bet tikrą geležinį keturkojį, kuris skelbė apie būsimą Vilniaus galybę).
Aš atėjau be išankstinės nuostatos, kiek tai yra įmanoma. Žvėrienos restoranas? Gerai, paragausim. Vilnius turi šiais laikais tik „Lokį“ (kitas buvęs Vokiečių gatvėje medžiotojų restoranas užsidarė), tai gal dar vienas žvėrienos pasiūlymas bus gerai, pralinksminti užsieniečiams, kurie norėtų kažko truputį skirtingo ir išskirtinai lietuviško, ne vien cepelinų, kurie, beje, nėra lietuviški.
Interjeras – gana lakoniškas, neperkrautas, nors ir truputėlį negyvas ir dirbtinis. Atrodo, kad dizaineris sukūrė kažką, kas labai gražiai atrodė kompiuterio ekrane. Gal aš kabinėjuosi? Gal. Bet man aplinka kiek sintetinė.
Tačiau interjero blankumas yra niekas prieš valgiaraščio blankumą. Noriu pasakyti, kad vienintelis garsas, kurį išleidžiu, atsivertęs, yra atodūsis. Aš negaliu nieko blogo pasakyti, bet visuma yra tokia, kad nieko gero irgi nepasakysi. Kaip koks restoranas naujame keturių žvaigždučių viešbutyje, kuriam reikia turėti restoraną - ir pagal verslo planą, ir pagal architekto brėžinius – bet niekas to restorano nenori, bet vis tiek padaro. Taip atsitinka tokie valgiaraščiai, kurie yra nuobodesni už autobusų tvarkaraščius.
Elnienos tartaras (€12) yra pusėtinas, bet ar dėl jo elniui vertėjo atiduoti gyvybę? Ne. Kaip ir dėl elnienos liežuvio (€9) – taip, aš suprantu, kad mėsa yra ne jautiena ir ne kiauliena, tačiau kas iš to? Ar tas receptas ką nors atskleidžia? Ar ką nors parodo, kažkuo nustebina? Ne. Čia tas pats, kaip degtinę varyti iš saldžiųjų bulvių. Kas iš to? Vis tiek bus degtinė.
Ką galiu pasakyti apie skaidrų fazano sultinį (€8)? Tai buvo skaidrus (kiek tamsesnės mėsos sultinys gali būti skaidrus) fazano sultinys. Žiūrėkit, paprastai brangesnės ir retesnės sudėtinės dalys yra imamos dėl tam tikros priežasties. Čia jos, atrodo, panaudotos todėl, kad čia žvėrienos restoranas.
Keista tai girdėti, kai rašau apie žvėrienos restoraną, tačiau čia skaniausias dalykas buvo virtiniai su batatais (vegetariški, €10). Na, ir gerai. Aš juk rašau, kaip man patiko, o ne taip, kaip turėjo patikti.
Galiausiai, liūdną vakarienę užbaigė liūdniausias patiekalas: €28 kainavęs elnienos kepsnys, kur neišraiškingą mėsą sugadino nežmoniškai sūrus ir nereikalingas padažas. Gerai mėsai stipraus skonio padažų nereikia, o tokio padažo nereikia niekam, nebent gal valtims po sezono ištepti, kaip derva, kad dugnai būtų juodi.
Dviese sumokėjome €73 ir arbatpinigius, ir išėjome sau. Restoranas rašo: „Čia įvyksta stebuklai.
Lietuviška žvėriena, pasitelkus meilę, magiją, kūrybą, kokybę, žinias, virsta nauju potyriu gomuriui.
Ir tai tik vienas iš stebuklų.” Man magija neįvyko.
Nėra lengva jums perduoti tą liūdesį, kuris apėmė išėjus. Maistas kokybiškas, aptarnavimas be priekaištų, niekas neperkepta ir nesugadinta (išskyrus tą padažą prie kepsnio – jei tas padažas taip pagamintas sąmoningai, tai aš nežinau, ką ir pasakyti; mano nuomone, tai buvo labiausiai nevykęs padažas, kurį aš ragavau per pastaruosius penkerius metus, išskyrus nebent vieną restoraną Juodkrantėje, bet tai jau atskira istorija). Nepaisant to, man labai nesmagu, kad tokia vaizduotės dykuma yra ne šiaip kur nors, o puikioje Senamiesčio vietoje. Atrodo, kaip praleista proga.
Aš daugiau niekada ten neisiu ir niekam nerekomenduosiu. Nelinkiu jiems nieko blogo, nes ne toks esu žmogus, ir jie nieko man blogo nepadarė, tik praleidau truputį daugiau, nei valandą, savo brangaus laiko, kad įsitikinčiau, kad vienas gražiausių senamiesčių Europoje nėra skiepas nuo nepateisinamo banalumo ir totalaus įkepimo ir fantazijos nebuvimo. Aš esu matęs skalbimo mašinų instrukcijų, kurios buvo sukurtos su didesne meile, nei šis restoranas. Gaila. Dvi žąsys iš penkių.
Barboros Svetainė, B.Radvilaitės 3, Vilnius. Tel. +370 606 75286. Facebook profilis.
Kasdien nuo vidurdienio iki 22:00 valandos.
