Vietoj motelio – žirgų viešbutis
- Gal ir banaliai pavadinau savąjį Utenos žirgynu, - lydėdamas į arklides mintijo ūkininkas, - tačiau pagalvojau, kad Joneliškį mažai kas žino.
Iš tikrųjų šią priemiestinę vietovę dauguma po senovei vadina veislynu, mat daugelį metų čia veikė veislininkystės stotis. Likę pastatai ilgai neturėjo šeimininko, kol juos nusipirko L. Rinkevičius. Vyro likimas sietinas su trimis Aukštaitijos kraštais: gimtinė Molėtų rajone, Žemės ūkio akademijoje įgytas inžinieriaus mechaniko diplomas atvedė į Anykščių krašto Viešintas, Utenoje apsigyveno, trims savo vaikams numatydamas palankesnes mokslo sąlygas. Tarp kolūkio ir ūkininkavimo teko dirbti ir prekyboje, todėl įgyta rinkodaros patirtis praverčia ir dabar.
Klientai – tikri netyčiukai
Pasak šeimininko, keturkojai viešbučio gyventojai – ypatingi. Iš trylikos žirgų nė pusės nėra nuosavų. Tiesiog vienas šeimininkas neturėjo patalpų žirgui laikyti, kitas, komandiruočių žmogus, nusipirkęs žirgą susivokė, kad neturįs kur laikinai savo augintinio priglausti. O savuosius Leonardas pirko iš tų šeimininkų, kurie turėtuosius tiesiog išdavė.
Viešbutuke, vos pravėrus duris, garduose bemat „dygsta“ žirgų galvos, nepažįstamajai drąsiai leidžiasi glostomi, tik ant vieno durelių boluoja užrašas: neglostyti. Gražuolė Amerikos ristūnė Kendi atkeliavo iš prestižinio žirgyno: atstumta, apleista ją treniravusio žmogaus. O Leonardas džiaugiasi, kad baugštaus charakterio ir liūdnos išvaizdos su užsirietusiomis nagomis Kendi jis išgelbėjo nuo peilio.
Radosi ir savanorė vasarotoja iš Vilniaus, kuri susibičiuliavo su Kendi, nors šioji kitų neprisileidžia: žirgas, kaip ir lietuvis, ilgos atminties: skriaudos palieka gilius randus. Baltijos hanoveris ir mišrūnas Eidis ir Nokis – panašaus likimo: liesi, pleiskanoti laimingai pakliuvo į Joneliškį. Už keturkojus gyventojus jų šeimininkai moka dažniausiais mainais į pašarus, o Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugijos pirmininkė Jolanta Tarnauskienė už įkurdintą savąjį žirgą padovanojo poni veislės Drignę, vaikų pervadintą į Mėtą, ir žirgyno savininkas jau ketina jai ieškoti partnerio, kad pasaulį išvystų poniukų. Kartais žirgyno lankytojams prie tuščio gardo paklausus, o kieno jis, Leonardas šmaikščiai atsako: „Nagi tavo žirgui...“
Žaismingos pramogos ir verslo ketinimai
Meniškos prigimties L. Rinkevičius, ilgus metus vaidinęs Viešintų klojimo teatre, sumanė savąjį žirgyną panaudoti žaismingoms pramogoms: draugai gimtadienį švenčiantiesiems gali padovanoti jodinėjimą žirgais. Galima ir pasivažinėti: vasarą jo paties suprojektuotu, čia jau pravertė inžinerinė patirtis, net penkiolikos vietų vežimaičiu ir prabangesne progine lineika. Metalo laužo supirktuvėse vis randantis jam tinkančių daiktų, ūkininkas užtiko ir mūsuose nenaudotas razvalkas – plačias roges be pasostės maišams vežti, o koks smagumas būsiąs žiemą, kai jomis važinėsis pramogautojai.
Joneliškis jau skamba nuo Užgavėnių su žirgais šurmulio, moterys per kovo 8-osios šventę aikčioja pirmąkart į balną pasodintos, ir ne viena prasitarė, kad antra tiek smagumo prideda pats žirgyno šeimininkas, dosniai dalijantis savąsias emocijas.
Su pramušta galva patiems neįtikėčiausiems projektams Leonardas vis dairėsi po nepanaudotas patalpas, kol šovė idėja imtis ožkininkystės: gaminti sūrius ir priimti ekskursijas jiems degustuoti.
Šią idėją pakurstė ir viešnagė Nyderlanduose, ir patalpos – tikri labirintai, kol sumojau, kad jais ožkos puikiausiai atkeliaus į melžyklą, - rodė nuo visokiausio šlamšto iškuoptąsias. – O dar viena didžiulė patalpa pakurstė mintį: ar tik netiksianti žirgų treniravimo maniežui? Pamatavus – kaip tik.
Keturiasdešimties ožkų šeimyna su vadu, zaneno veislės Teoku puikiai sutaria ir su žirgais, nes ožys – arklidžių daktaras, mat barzdos smarvė neleidžia daugintis bakterijoms, „nubaido“ pavojingas arklių kvėpavimo ligas.
Vienu sakiniu apibendrinant, smagu Joneliškyje, ir tai užvedė tikras sumanymų varikliukas, ūkininkas Leonardas, į visumą sujungęs ir savo fantazijas, ir analitinį protą, nes jo gyvenimo motyvacija tik pozityvas. „Kaip nemėgstu niurzgalių, - artistiškai parodijavo vieno pokalbio nuotrupas. - Vienas ūkininkas man bandė zirsti: ai, jaunimas išvažiuoja iš kaimo. Bet taviškiai tai drauge ūkininkauja, prirėmiau argumentu. Bet sunku rasti pasisamdyti – toliau varė negatyvo pleištą. Kai paklausiau, ar tiek moki jiems, kaip užsienyje, mūsų žodinė dvikova ir nugeso...“
