Vilniaus universitete mediciną studijuojanti Vilma Stonkutė rūpinasi 25 bičių šeimomis. Pasakojimais apie savo augintines ji sužavi ne vieną, paskatina labiau domėtis bitėmis, gerbti jų triūsą.
Nuo šešiolikos – bitininkė
Prie bičių nuo mažens eidavai su seneliu, jis tave supažindino su bitininkavimo pradmenimis. Tačiau atėjo metas, kai reikėjo išmokti tvarkytis vienai.
Kai man buvo šešiolika metų, netikėtai mirė senelis. Štai tada nuo 13 bičių šeimų prasidėjo tikrasis mano bitininkavimas. Teko girdėti, esą mirus šeimininkui, miršta ir jo bitės. Tai netiesa. Senelis gerai paruošė bitutes žiemai, tad jos ir išgyveno. Jei senelis būtų pasiligojęs pavasarį ar vasarą ir būtų negalėjęs jomis tinkamai pasirūpinti, tikiu, kad ir jo bičių šeimos nebūtų sulaukusios kito pavasario. Seneliui mirus, dažnai skambindavau tetai, kuri buvo jo mokinė, klausdavau, ką ir kaip daryti, nepasitikėjau savo jėgomis.
- Ar greitai bitės pripažino naująją šeimininkę?
- Pradžioje eidama prie bičių apsivilkdavau senelio chalatą, užsidėdavau jo rankogalius ir skrybėlę, dirbdavau, kaip ir jis, plikomis rankomis. Maniau, apgausiu bitutes ir jos man negels. Tačiau tai nepadėjo. Įgėlė ne kartą ir ne du, bet tik dėl to, kad labai ilgai kuisdavausi atsidariusi avilį. Sakoma, jei nesugebi apžiūrėti šeimos per penkiolika minučių, nė artyn prie avilio neik. Dėl savo smalsumo, kol viską apžiūrėdavau, prie avilio sugaišdavau kone valandą.
- Ar nekilo minčių, pradėjus studijuoti Vilniuje, patikėti savo biteles kam nors kitam?
- Esu šiaulietė. Taigi bitynas – Šiaulių rajone. Teko išmokti planuoti, kuo produktyviau išnaudoti savaitgalius, nes sodyboje ne vien bitės, bet ir daržai, sodas laukia. Taip ir keliauju jau keletą metų: pavasarį ir rudenį kiekvieną penktadienio vakarą iš Vilniaus traukiniu į Šiaulius, o sekmadienio vakare – vėl į Vilnių. Žiemą, kai darbai baigti, parvažiuoju rečiau, o pavasarį, atšilus orams, vėl kuprinę ant pečių ir į traukinį. Tie, kurie manė, kad mokydamasi universitete, esančiame už 280 km, nebegalėsiu bitininkauti, klydo. Norint visur galima suspėti. Šiuo metu esu ketvirtame kurse ir toliau sėkmingai rūpinuosi senelio bitelėmis.
Žino, kad daug ko nežino
- Dabar turi dvigubai daugiau bičių šeimų nei paliko senelis. Kas lemia sėkmę?
- Pirmais metais aš prašiau tetos patarimų, dabar ji klausia manęs. Žinau, kad daug ko nežinau, ir tai mane skatina nuolat domėtis, kaip dar geriau bitininkauti. Jauniems pradedantiems bitininkams patarčiau pirma pasiskaityti literatūros, įgauti bent truputį praktikos, turėti didesnį nei dviejų šeimų bityną ir tik tada pradėti eksperimentuoti su savo bičių šeimomis. Mano praktikoje buvo sėkmių ir nesėkmių, tačiau svarbiausia – sugebėti mokytis iš klaidų.
- Esi aktyvi Vilniaus bitininkų susivienijimo narė. Ar tai ne tuščias laiko švaistymas? Kokios naudos turi iš to?
- Susivienijimo pirmininkas Kazimieras Spetyla organizuoja įvairias paskaitas ir mokymus, kuriuose savo patirtimi ir žiniomis dalijasi dr. A.Amšiejus, prof. A.Skirkevičius ir daug kitų patyrusių bitininkų. Kaskart atėjęs į bičiulių susitikimą sužinai apie Lietuvos ir pasaulio bitininkystės naujienas, gauni idėjų ir geros nuotaikos.
- Esi tarp pasinaudojusiųjų ES parama bitininkų. Ką pirkai?
- Prieš porą metų, sutvarkiusi visus reikiamus dokumentus, padaviau paraišką paramai gauti pagal „Bitynų plėtros ir atnaujinimo“ programą. Dešimt naujų 24 rėmų avilių nupirkta paramos lėšomis. To paties K.Spetylos paraginta ir paskatinta nenuleisti rankų, ryžausi įsipareigoti ir tolesnei bityno plėtrai.
Manau, man pavyks tai padaryti. Bitynas stovi miškų apsuptyje, aplink gausu įvairios augmenijos, daug ir dirbamų laukų. Šiais metais su broliu pasėjome apie du hektarus grikių, garstyčių, bitinių facelijų, geltonųjų barkūnų, nes noriu turėti kuo vertingesnio ir įvairesnio medaus. Taigi ES parama ir geros ganyklos lėmė tai, kad mano laikomų bičių šeimų skaičius nuo 13 išaugo iki 25.
Atlygis – ne tik pievomis kvepiantis medus
- O ko nenorėtum prisiminti?
- Vienais metais netekau 75 proc. bičių, tai buvo didžiulė netektis. Ir dabar sunku apie tai kalbėti. Bitės man kaip vaikai, trapūs ir reikalaujantys dėmesio Dievo kūriniai. Kiekviena jų šeima turi savitą charakterį. Tik didžiulėmis pastangomis, vieno gero bičiulio padedama, per metus atkūriau bityną. Apmaudu, kad nei bičių lavonėlių tyrimai, nei kiti bitininkai man negalėjo atsakyti, kodėl mirė mano bitutės. Nuo tada pradėjau rūpintis bitelių imunine sistema. Pasinaudodama kitų bičiulių patirtimi ir patarimais, profilaktiškai duodu joms įvairių žolelių nuovirų, naudoju augalų ekstraktus ir kitas augalines priemones.
- Vis dėlto kodėl mažai jaunų žmonių norėtų pasekti tavo pavyzdžiu ir imtis bitininkavimo?
- Daugelis turbūt galvoja, kad bitininkavimas – tai didžiulis rūpestis ir sunkus, pavojingas darbas. Tačiau yra ir kita pusė. Bitininkai buriasi į draugijas, susivienijimus, organizuojama daug švenčių ir kelionių. Pati šį birželį dalyvavau pažintinėje mokomojoje kelionėje po keturias Europos Sąjungos šalis. Be abejonės, po tokios kelionės kiekvienas bitininkas susimąstė apie tai, ką būtų galima pritaikyti savo bitinėlyje. Kupiškyje praūžusi bitininkų šventė atitraukė bičiulius nuo darbų ir rūpesčių. Džiugu, kad Vilniaus susivienijimo komanda ir bitininkų meistriškumo varžybose, ir šauniausios draugijos rinkimuose užėmė garbingą antrą vietą.
- Tačiau bitininkaujant pasitaiko ir sunkių vyriškų darbų. O sukant medų poros rankų tikrai neužtenka. Kas padeda?
- Be abejonės, aš negalėčiau išsiversti be mamos, kuri medkopio metu atakiuoja korius ir suka medų, kol aš dirbu bityne, taip pat be brolio ir dėdės pagalbos. Jie padeda, kai reikia vyriškos jėgos statant ar remontuojant avilius.
Esu laiminga, kad turiu žmones, kurie man gali padėti, dėkoju Dievui už bičiulius, kurie dalijasi patirtimi. Aš skatinu jaunimą domėtis bitininkyste, nes šis užsiėmimas yra viskas – ir darbas, ir poilsis, ir pramoga. O viską galiausiai vainikuoja pievomis kvepiantis aitrus medus.
Aš tikiu, kad mano bitininkystės istorija dar tik prasidėjo.
