Aibės rūpesčių
Sunkiausi laikai – pienininkams. ,,Jie, galima sakyti, atsidūrė ant bankroto ribos. Viską nulems supirkimo kainos. Jeigu jos nebus sureguliuotos, pienininkai tikrai neišsilaikys“, – įsitikinęs pašnekovas.
Ūkininkams didžiausią nerimą kelia žemos jų produkcijos supirkimo kainos. ,,Prieš dvejus metus buvo normalios supirkimo kainos, nieks nesiskundė ir problemų mažiau buvo. O dabar kainos krito perpus“, – atsiduso G. Kavaliauskas.
Šiuo metu ypač sunku tiems ūkininkams, kurie yra pasinaudoję Europos Sąjungos parama ir pasiėmę kreditus. Juos ypač baugina naujų mokesčių įvedimai. ,,Daug karštų diskusijų sukėlė ūkininko mokesčio įvedimas. Mes, ūkininkai, nesame prieš tokį mokestį, tik manome, kad jis turi būti teisingai, sąmoningai apskaičiuotas. Kai kuriems ūkininkams gali tekti visą pelną atiduoti. Tai būtų per daug grėsminga“, – teigė pašnekovas.
Žemdirbiams kelia nerimą ir nuo sausio 1 dienos įvestas elektros galios mokestis, nepriklausomai nuo to ar elektra naudojama, ar ne. Lietuvos ūkininkų sąjunga kovoja, kad šis sprendimas būtų atšauktas.
"Jeigu šis mokestis išliks, reikalausime, kad mums mokėtų už žemėje pastatytus elektros stulpus, kliudančius atlikti ūkio darbus“, – patikino ūkininkų organizacijos vadovas.
G. Kavaliauskas pastebėjo dar vieną tendenciją – vos išgyvenantys ūkininkai beveik neperka naujesnės technikos: "Žmonės skaičiuoja kiekvieną centą ir laukia, kas bus toliau."
Smunka supirkimo kainos
Pieno ūkį turintis Juozas Žvirblis šeimininkauja savo 25 ha valdose Alytaus rajone, 7 km nuo Miroslavo, Parėčėnų kaime. J. Žvirblis prisipažįsta, kad pragyventi iš ūkininkavimo tikrai nelengva.
„Man niekas nepadeda. Net nesistengiu gauti pinigų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, tiesiog bijau ten lįsti, kad nenusvilčiau. Savo ūkį įregistravau tik dėl to, kad gaučiau degalų“, – sakė jis. Ūkininkui apmaudą kelia tai, kad jų pagaminta produkcija yra nuvertinama.
"Daug dirbi, daug parduodi, o pelno nematyti. Praėjusiais metais už pieno litrą mokėdavo apie litą, o dabar už tą patį litrą vos 40 centų tegauname. Pernai maišą javų parduodavome už 35 litus, o dabar už 20 litų sunku parduoti. Bulvių maišą prieš metus parduodavau už 38 litus, dabar – už 20 litų. Neaišku, kaip pavyks išsiversti“, – nuogąstavo J. Žvirblis.
Žiemą brangius melžimo aparatus įsigijusiam ūkininkui nerimą kelia ir tai, kad už supirktą pieną laiku nesumokami pinigai, gąsdinama, kad pieno apskritai nebesupirks.
Kita vertus, J. Žvirblis patikina, kad yra linkęs nepasiduoti ir neprarasti vilties. „Sunkiausiomis akimirkomis pagalvoju, kaip sudėtinga žmonėms buvo senovėje, kai vyko karas, siautė baisios ligos. Žmonėms teko alkį, šaltį kęsti. Taip bemąstant mano rūpesčiai nublanksta. Tikiu, kad visada yra išeitis net iš sunkiausios padėties“, – sakė ji.
Ūkininkų šeima tikisi, kad ekonominė krizė ilgai nesitęs.
„Viliamės, kad situacija artimiausiu metu pasikeis į gerąją pusę. Turime daug planų. Reikia trobą remontuoti, norėtume geresnį automobilį įsigyti. Visą techniką esu pirkęs padėvėtą, tad reiktų ją pakeisti naujesne“, – pasakojo pašnekovas.
Parduotos vasaros
Ūkyje laikomos 14 karvių, anot J. Žvirblio, pagrindinis jų šeimos pragyvenimo šaltinis.
Šeima dar augina miežius, rugius, avižas, kviečius, daržoves.
Pasak J. Žvirblio, ūkininko gyvenimas – tai nuolatinis judėjimas.
"Negali nė valandėlei sustoti, negali sau leisti patingėti, nes darbai liks nepadaryti ir nieko neturėsi. Kaime darbas darbą veja. Vasaromis būna, kad dirbu ištisomis paromis. Dieną prižiūriu gyvulius, tvarkau malkas, remontuoju techniką, o naktį pjaunu javus“, – pasakojo jis ir pasidžiaugė, kad įsigijęs turi savo malūną.
J. Žvirblis pasakojo, kad kaimo žmonės bendradarbiauja, vieni kitiems padeda kiek išgali.
„Nors ir sunkiai suduriame galą su galu, nepavyksta išbristi iš skolų, džiaugiuosi, kad dar esame sveiki ir pavalgę. Nesvarbu, kad ūkininkaudami esame priversti parduoti visas vasaras. Gerai, kai pasėliai uždera, karvės daugiau pieno duoda. Darbas, atliktas iš širdies, dažniausiai nenueina veltui“, – samprotavo J. Žvirblis.
Nors ir sunkiai dirba ūkyje, šeima turi laiko puoselėti ir sodybą – jau ankstyvą pavasarį ji skendi gėlėse. Kiemą dar pagyvina ir būriai skraidančių sportinių žieduotųjų karvelių.
Drožybos teko atsisakyti
Sovietmečiu J. Žvirblis kolūkyje dirbo medžio drožėju.
„Pats įsirengiau puikiausias dirbtuves, visas stakles savo rankomis pagaminau. Nuo mažens mane traukė medžio darbai“, – sakė jis. Vyriškis prisipažįsta, kad medžio drožyba ir šiandien būtų artimiausia jo širdžiai veikla, bet, norėdamas išlaikyti šeimą, turėjo jos atsisakyti.
Ūkininkauti J. Žvirblis pradėjo irgi sovietmečiu – šalia darbo kolūkyje. Iš pradžių mėgino derinti abi veiklas, tačiau sunkiai ėjosi.
„Karves reikia nuolat prižiūrėti, o kur dar kiti ūkio darbai? Supratau, kad reikia rinktis arba viena, arba kita“, – prisimena ūkininkas.
Jis patikina, kad tvarkantis ūkyje laisvo laiko beveik nelieka, o ir negalima per daug atsipalaiduoti, kad neaptingtum. J. Žvirblis pats stengiasi taip suplanuoti savo laiką, kad laisvalaikio liktų kuo mažiau. Tik sekmadieniais atsipučia – su šeima vyksta į bažnyčią, kartais aplanko giminaičius, draugus.
