Į ES - su „susitraukusiu“ kiaulių ūkiu
Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos (LKAA) vicepirmininkas, agrarinių mokslų daktaras, ilgametis Radviliškio r. įsikūrusios ŽŪB „Gražionių bekonas“ vadovas Edmundas Adomavičius įsitikinęs, kad kalbėti apie situaciją kiaulininkystės sektoriuje neįmanoma, neįvertinus aplinkybių, kuriomis nuo neatmenamų laikų kiaules auginusiame mūsų krašte jos virto „visuomenės priešais“.
Anot pašnekovo, kalbą reikėtų pradėti prisimenant 1990-uosius, kai Lietuvoje buvo auginama 3 mln. 50 tūkst. kiaulių. Tačiau tai buvo ir metai, kai prarastos rinkos svetur, o Lietuvą užplūdo pigesnė, kitose šalyse subsidijuojama kiauliena. Vietos augintojams sąlygos konkuruoti tapo nepakeliamos. Greičiausiai neigiamus pokyčius pajuto smulkieji augintojai, iki tol išaugindavę apie 40 proc. kiaulių.
„Per ketvertą metų smulkieji ūkiai praktiškai žlugo ir beveik pusė kiaulių kiekio dingo iš rinkos. Dalis kiaulininkystės kompleksų taip pat neatlaikė konkurencijos dėl aukštų pašarų ir žemų pardavimų kainų. Dėl to gyvulių skaičius dar sumažėjo“, - prisimena E. Adomavičius.
Kai 2001 m. pabaigoje Lietuvoje startavo Specialioji žemės ūkio ir kaimo plėtros programa SAPARD, pašnekovo įsitikinimu, buvo padaryta nedovanotina klaida – milžiniškos paramos lėšos skirtos ne kiaulininkystės ūkiams stiprinti, bet mėsos perdirbimo įmonių statybai bei renovacijai. Mat perdirbėjai tuo metu pasirodė esantys gudresni už augintojus bei galėjo daryti didesnę įtaką valdžiai. Stokodamos reikiamo kiekio žaliavos, dalis modernių mėsos perdirbimo įmonių netrukus bankrutavo.
„Su „susitraukusiu“ iki 1 mln. kiaulių ūkiu 2004-aisiais įžengėme ir į Europos Sąjungą, kurios rinkoje, netrukus paaiškėjo, konkuruoti žvėriškai sunku, nes šalyse senbuvėse išmokos už hektarą nepalyginti didesnės, nei buvo paskirtos Lietuvai“, - primena LKAA vicepirmininkas.
Todėl, pasak jo, iki šiol kiaulių auginimo versle išliko tik patys atkakliausi ir sumaniausi vietiniai augintojai bei į Lietuvą įžengusios užsienio kapitalo įmonės.
„Kaip gyventojai beburnotų dėl pastarųjų įsitvirtinimo, reikia pripažinti, kad užsienio kapitalo įmonėse išauginama beveik pusė kiaulių kiekio. Jei užsieniečiai nebūtų investavę, Lietuvoje šiandien suskaičiuotume 500-600 tūkst. riestasnukių. Vaizdžiai tariant, gėda ir bėda, kad mūsų žemės ūkio kraštas per aštuonis šių metų mėnesius jau importavo 510 tūkst. kiaulių. Jei ir toliau tai vyks tokiu pačiu tempu, iki metų pabaigos (įvežtą kiaulieną taip pat perskaičiavus į gyvas kiaules) būsime importavę apie 760-770 tūkst. „galvų“. O tai bus kaštavę apie 0,6 mlrd. Lt. Tiesa, šiek tiek kiaulių ir eksportuojama. Į Latviją, Lenkiją, Vengriją esame išvežę apie 187 tūkst. riestasnukių už 76 mln. Lt. Tokia tad graudi statistika“, - dėsto ŽŪB „Gražionių bekonas“ vadovas E. Adomavičius.
Augalininkystės bumas - ekonominė klaida
Įspūdinga pinigų suma, kuri sumokama už svetur išaugintus gyvulius, galėtų sėkmingai likti ir Lietuvoje.
Pasak E. Adomavičiaus, sovietmečiu mūsų kiaulių augintojams buvo keliamas uždavinys per metus išauginti 3,5 mln. kiaulių, t.y., kad kiekvienam gyventojui tektų 70 kg skerdienos. Pusė šio kiekio turėjo būti skirta vidaus vartojimui, pusė – išvežimui.
„Dabar, norint pasiekti panašius rodiklius, mums reikia užsiauginti bent du milijonus kiaulių, juolab kad sąlygos tam yra: didžiųjų augintojų skaičius stabilizavęsis, į modernius ūkius daug investuota, todėl jie nori nenori yra priversti suktis. Praėjusieji metai dar buvo nepalankūs – pašarai, energetiniai resursai brango, o santykinai žema supirkimo kaina išliko. Bet šiemet grūdų kaina nors ir liko aukšta, bet kilstelėjo ir kiaulių kaina. Taigi šviesa tunelio gale matyti. Tačiau, visų pirma, visuomenė turi suvokti, kad kiaulė nėra Lietuvos priešas. Reikėtų sukviesti draugėn stambius augintojus, paskatinti juos išauginti didesnį kiekį paršelių. Jų nusipirkę smulkieji augintojai vėl galėtų pradėti auginti riestasnukes. Tai būtų pats greičiausias ir europietiškiausias kelias, kuris leistų greitu laiku pasiekti tokį kiaulių skaičių, kokio Lietuvai reikia, o gal ir didesnį, - neabejodamas kalba agroverslininkas.
Deja, dabar susidaro įspūdis, kad Lietuvą siekiama paversti Kazachstanu, auginant vien grūdus. Be abejo, tai lengviau. Tačiau negalima pamiršti, kad 1000 auginamų kiaulių – tai penkios sukurtos darbo vietos kaimo žmonės, perdirbėjams, prekybininkams. Todėl vystant kiaulininkystę nereikėtų kalbėti apie gausėjančias bedarbių ir socialinių pašalpų prašytojų gretas.
Verslas reikalauja specifinių žinių
Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktoriaus Algio Baravyko įsitikinimu, kiaulininkystės plėtra mūsų šalyje stringa ne tik dėl aukštų pašarų ir energetinių išteklių kainų, bet ir dėl to, kad labai sudėtinga pradėti naujų fermų statybą. Be to, pats verslas reikalauja specifinių žinių.
„Abejoju, ar artimiausiu laiku rasis naujų rimtų šios rinkos dalyvių“, - prognozuoja LKAA direktorius.
Pasak jo, nuolat girdėti teiginių, kad auginti kiaules sugeba kiekvienas lietuvis. Tačiau klausimas, kokios tokio auginimo sąnaudos. Kiaulienos gamybos kaštus sudaro pašarai, darbo jėga, gyvuliams būtini medikamentai, veterinarijos specialisto paslaugos, energijos bei amortizacijos išlaidos. Kuo mažesnis skaičius kiaulių auginamas, tuo atitinkamai gamybos kaštai didėja.
„Viena priežasčių, kodėl žlugo daugelis smulkiųjų augintojų, ir buvo gamybos savikaina. Išauginti gyvulius brangiai mūsų ūkininkai moka. Bet pigiai, deja, ne. Dėl to žmonės šio verslo ir atsisakė. O tie, kas sugeba kelis tūkstančius kiaulių auginti pigiau nei kiti, tą iki šiol ir tebedaro“, - kalba pašnekovas.
Kaltinimai - net dėl eksporto
A. Baravykas neslepia, kad visuomenės opinija kiaulininkystės sektoriui yra priešiška ne tik dėl nemalonaus į aplinką sklindančio fermų kvapo, bet netgi dėl gyvų kiaulių eksporto, kuris per metus gali duoti iki 250 mln. Lt pajamų – t.y. triskart daugiau nei duoda dabar.
„Priekaištaujama, kad mes „geras, lietuviškas kiaules“ eksportuojame, o gyventojai priversti pirkti ir valgyti abejotinos kokybės įvežtinę kiaulieną. Kitų žemės ūkio sektorių bei pramonės gaminių eksportu džiaugiasi ir politikai, ir eiliniai šalies gyventojai, nes visi supranta, kad eksportas yra pagrindinis ekonomikos variklis. Kažkodėl niekas nepriekaištauja, tarkime, trikotažo įmonei, eksportuojančiai sportinius marškinėlius. Juk apribojus eksportą visi galėtume dėvėti pigius lietuviškus marškinėlius. Deja, vienus metus dėvėtume, o dar kitais metais tokia įmonė bankrutuotų“, - kalba A. Baravykas, pridurdamas, kad išskėstomis rankomis lietuviškų kiaulių ir svetur niekas nelaukia – jos yra paklausios tiek, kiek pirkėjams patraukli jų kaina.
„Kiaulių rinkose kainos paprastai svyruoja labai nedaug. Bet ir Lietuvos mėsos perdirbimo įmonės, jei tik paskaičiuoja, kad keliais centais pigesnės kiaulienos galima nusipirkti kurioje nors užsienio valstybėje, ten ir perka, visiškai neatsižvelgdamos į Lietuvos vartotojų ar augintojų lūkesčius.
A. Baravykas neabejoja, kad laikai, kai Lietuva kiaules eksportavo į Vakarų rinkas, artimu laiku tikrai negrįš, nes Vokietijoje, Olandijoje, Danijoje jų užauginama gerokai daugiau nei suvalgoma. Todėl šios šalys pačios yra suinteresuotos kiaulių eksportu.
Šiuo metu iš Lietuvos gyvos kiaulės vežamos į Latviją, Lenkiją, vis dar ieškoma būdų atnaujinti eksportą į Rusiją – išvežti ne tik gyvulius skerdimui, bet ir veislinius. Tačiau didžioji dalis šalies kiaulininkystės ūkiuose pagamintos produkcijos lieka vidaus rinkoje.
Ar tyras oras duoda pajamų?
Į klausimą, kas paskatintų kiaulininkystės augimą, A. Baravykas pateikia vienareikšmį atsakymą – galimybė statyti naujas fermas, pritaikytas laikyti 2-4 tūkst. gyvulių. Tokių statinių savininkai, pašnekovo žodžiais, neturėtų būti verčiami „sudėvėti geležines klumpes“, t. y. turėtų būti taikoma kuo mažiau biurokratinių apribojimų.
„Deja, žiniasklaida džiaugėsi priešingu dalyku – kad, pavyzdžiui, iš Pakruojo r. dingo daniškos „smirdinčios investicijos“. O būtų pastatytos kelios fermos, kiti žmonės būtų pamatę, kad kiaulininkystės verslas – perspektyvus. Bet jeigu visuomenė nori tyro oro, tai jį ir turi. Tik ar tyras oras duoda pajamų?“ - retoriškai klausia pašnekovas.
A. Baravykas prognozuoja, kad anksčiau ar vėliau ateis diena, kai daugelyje šalių užderėjus geram derliui pasaulio rinkoje grūdų kaina kris. Ir apie tai nemąstant iš anksto, nevystant gyvulininkystės, mūsų šalies žemės ūkį gali ištikti katastrofa, nes nebus kur dėti perteklinių grūdų.
Mėšlas - baisiau už radiaciją? Nesąmonė!
Kitas svarbus augalininkystei dalykas yra organinės trąšos. LKAA direktoriaus žodžiais, iš persigandusių aplinkosaugininkų nuolat girdima, kad gyvulių mėšlas – kone baisiau už radiaciją, tačiau visame pasaulyje jis pripažįstamas kaip organinė trąša, reikalinga humusui dirvoje susiformuoti.
„Ilgą laiką netręšiant dirvų organinėmis trąšomis, o vien tik terpiant mineralines, dirva nusialins ir nebeduos tokių derlių kaip šiuo metu. Pasaulyje brangsta iškastinio fosforo trąšos, nes jų išteklių liko tik šimtui metų ir jis tampa vis sunkiau išgaunamas. Todėl tikrai ateis diena, kai ir Lietuvoje ūkininkai supras, kad vien mineralinėmis trąšomis neišsivers. Tikimės, kad pramonė kada nors išras efektyvių nemalonaus mėšlo kvapo mažinimo priemonių, tačiau dabar, deja, tokių priemonių nėra.
Nuolat girdime kaltinimus, kad eksportuojame žaliavą, t.y. gyvas kiaules. O argi grūdai ne žaliava? Juk Lietuva neeksportuoja nei duonos, nei bandelių. Bet kai rudens pradžioje pritrūko vagonų grūdams išvežti, jų augintojams į pagalbą beregint šoko politikai. Tačiau kai į užsienio rinkas ima žvalgytis kiaulių ar galvijų augintojai, tokio užsidegimo padėti jaučiame gerokai mažiau“, - teigia A. Baravykas.
Niša ekologiškai produkcijai
ŽŪM Žemės ir maisto ūkio departamento direktorius Rimantas Krasuckis šiandienės situacijos šalies kiaulininkystės sektoriuje nėra linkęs dramatizuoti, nes, pasak jo, pasaulyje situacija maisto sektoriuje keičiasi labai sparčiai.
„Kiaulininkystei vietos tikrai yra, tik reikia pakeisti žmonių mąstymą ir prisiminti, kad kai kiaulių Lietuvoje buvo keturis kartus daugiau, niekas dėl to nesiskundė. Dabar miesčionis, atsikėlęs į kaimą, bematant užriečia nosį, kad jam, girdi, oras negeras. Suprantama, kvapų prevencija reikalinga, bet reikalingas ir kompromisas“, - neabejoja pašnekovas, pritariantis minčiai, kad būtina gaivinti tradiciją ir vėl pradėti auginti kiaules smulkiuose ūkiuose.
„Dabar riestasnukių augintojai gamybą sukoncentravę į kompleksus, kuriuose pasiekiami aukšti produktyvumo rodikliai. Individualiuose ūkiuose kiaulės galėtų būti auginamos ekologiškai. Aišku, toks gyvulys augtų ilgiau ir kainuotų brangiau. Tad viskas priklausys nuo paklausos. Pagerės ekonominė situacija – padidės ir gyventojų perkamoji galia. Jei kaimo žmonės pajus, kad iš kiaulių auginimo galima gauti neblogų pajamų, kiaulininkystės situacija ir keisis į gera. Juk tokios išsivysčiusios šalys kaip Vokietija, Danija, Olandija kiaulių auginimo neatsisako. Taigi tie, kas kiaules augins pramoniniu būdu, turi orientuotis ne tik į vidaus, bet ir į užsienio rinkas, o tie, kurie ekologiškai – į vietinę“, - kalba pašnekovas.
R. Krasuckio nuomone, nei brangstantys pašarai, nei kylanti mėsos kaina įtakos vartojimui neturės, jei žmonės patys daugiau galvos, kaip pasididinti savo pajamas.
„Pensininkas to padaryti negali, bet aktyvus, darbingas žmogus pats turi nuolat galvoti, kaip užsidirbti. Ši frazė skamba gal ir banaliai, bet jeigu nejudėsime, ekonominis atotrūkis tik didės.
Kiaulininkystė – sunkus verslas, bet jis tikrai gali duoti pelną“, - neabejoja R. Krasuckis.
