Posakio, esą išimtis patvirtina taisyklę, tiesa galima įsitikinti pabendravus su Vilniaus rajone, Anavilyje, gyvenančiais ir laikančiais bites Stanislavu Liachovičiumi ir jo sūnumi Robertu.
Avilys „draugams“
„Sūnus nuo mažens augo bityne: miegodavo vežimėlyje netoli avilių, kol mes dirbdavome. Vėliau ūgtelėjęs kartu su sesute Eivina atakiuodavo rėmelius, nuo dešimties metų jau ėjo su manimi prie bičių, tapo pagrindiniu pagalbininku, dešiniąja ranka. Dabar jau aš iš savo vaiko galiu daug ko pasimokyti“, – pasakojo trisdešimt dvejus metus bitininkaujantis vyras. Pradėjęs dirbti tuometinio Paberžės daržininkystės ūkio, kuriame buvo laikoma 120 bičių šeimų, bitininku jis mokėsi iš šviesaus atminimo bitininko Bronislovo Kučinsko. Jo garbei Stanislavas matomiausioje vietoje atnaujino ir pastatė stilizuotą, krėslą primenantį avilį, kuris skirtas bičių „draugams“ – jo viršus iškaltas vinimis, kad skriaudžiantys ar nemylintys bičių net nemanytų prie jų artintis.
Patikėtas atsakingiausias darbas
Robertas baigė agronomiją Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Studijų metu ir dabar jis gilina bitininkystės žinias, yra dažnas dr. Algirdo Amšiejaus paskaitų lankytojas. Jam patikėtas labai atsakingas darbo baras – auginti bičių motinėles. „Laikome Bakfasto bites. Mums jos labai patinka, nes yra ramios, darbščios, mažai spiečiančios, „eina darban“ net lietingu oru. Sūnus jas labai mėgsta. Aš esu laikęs ir Karnikos rasės bičių. Su Robertu baigiame sutarti, kad reikėtų pabandyti vėl jas auginti“, – sakė Stanislavas.
Liachovičiai laiko apie 300 bičių šeimų, kasmet užaugina daugiau nei du šimtus bičių motinų. Daugelio bitininkų manymu, natūraliai, o ne dirbtiniu būdu apvaisintos bičių motinos yra stipresnės ir geriau dirbančios. Kiekvienais metais jie atnaujina motinų genofondą, atsisiųsdami Bakfasto rasės bičių motinų iš užsienio. Viena kainuoja 75 eurus. Iš Liachovičių apvaisintas bičių motinas perka ne tik Vilniaus krašto bitininkai.
Stipri motina – produktyvi šeima
Pasak bitininkų, gero medunešio galima tikėtis tik turint stiprias bičių šeimas, todėl Liachovičiai kas dveji metai keičia motinas.
Visoje gražiai sutvarkyto bityno ir ten pat įkurtos gamybinės bazės teritorijoje – daugybė mažų aviliukų, vadinamų nukleusais. Juose gyvena jaunos motinos. „Štai ši motina šiandien apsiskraido. Matau tai pagal kitų bičių elgesį. Motina gali pakilti net į 70 metrų aukštį, ten ją pasitinka mažiausiai aštuoni tranai, kurie po susiporavimo žūsta ir krinta ant žemės“, – pasakojo Robertas. Kai bičių motinos apsiskraido, pasak jo, jos pažymimos (šiemet geltona spalva). Jei nereikia keisti motinos kitoje šeimoje, jaunai motinai duodama perų, bičių darbininkių ir tokiu būdu sudaroma nauja jauna šeima, kuri kitais metais dirbs labai produktyviai. Nuo poros meduvių per sezoną šeima prasiplečia iki keturių penkių meduvių. Žiemoti jaunai bičių šeimai paliekamos dvi meduvės, kuriose yra po aštuonis rėmelius. Liachovičiai tikino neturintys vargo su bičių spietimu. Beje, gaudo jie tik savo spiečius, svetimų neima, nes nežinia, kokių ir kuo sergančių bičių gali juose būti. Silpnų šeimų nelaiko – retas ūkininkas be reikalo šertų bergždžią karvę.
Antrasis troleibusų gyvenimas
Vilniaus krašte tokių profesionaliai dirbančių bitininkų kaip Liachovičiai – nedaug. Bitininko darbas sunkus, be to, palyginti su kitais Lietuvos regionais, – nedaug bitėms tinkamų ganyklų. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, tėvas su sūnumi nesiskundžia nei nugaros skausmais, nei prastu medunešiu. Sėkmės priežastys paprastos: puikiai organizuotas darbas ir patirtis. Bites, sekdami žinomo bitininko Stasio Kučinsko pavyzdžiu, jie laiko bitidėse. Meduvės sveria po pustrečio kilogramo, tad, jei neįmama iškart po dvi, galima dirbti nežalojant sveikatos.
Senuose troleibusuose įrengti bitides – Stanislavo idėja. Vyras šypsosi prisiminęs, kaip stebėjosi Anavilio gyventojai, kai jis į Bitininkų gatvę atsitempė penkis nurašytus troleibusus. „Viename bitidei pritaikytame troleibuse telpa beveik 30 bičių šeimų. Jei geras medunešis, šeimai galima duoti tiek meduvių, kiek reikia, tokiu būdu bitininkaujama aukštinių avilių principu, tik tai daryti daug lengviau ir patogiau. Mums patinka, kad bitidėse galima dirbti bet kokiu oru. Jas patogu pervežti iš vienos vietos į kitą. Tiesa, mūsiškės jau seniai stovi tose pačiose vietose, nes bitės turi iš kur nešti medaus“,– aiškino Stanislavas. Juoko dėlei jis Paberžinėje esančiame troleibuse Nr.11paliko vairą, nors jo, skirtingai nei ratų, tikrai niekada neprireiks.
Abipusė nauda
Keletas Liachovičių bitidžių stovi draustinyje prie Alionių pelkės. Iš ten suneštas medus – ypatingas, nepaprastai aromatingas, švelnaus skonio. „Miškininkai labai džiaugėsi, kai pasiprašėme leidimo laikyti bitutes. Juk miško augalams taip pat labai svarbu, kad būtų kas juos apdulkina. Kitos mūsų bitidės – prie miško ar ekologinių ūkininkų laukų“, – sakė bitininkas. Daugelį metų tęsiasi graži Liachovičių draugystė su Glintiškėse gyvenančiu ūkininku Valerijanu Kuliešiumi. „Mes nupirkome facelijų sėklos, o ūkininkas ją pasėjo savo žemėje.
Dar dabar bitės dūzgia medinguose žieduose. Kitoje kelio pusėje – jo ekologiškų grikių laukas. Šiandien su Robertu nuskriaudėme šioje bitidėje gyvenančias biteles, išėmėme visą vasarinį medų, tad geriau prie jų nesiartinti“, – patarė Stanislavas. Anot jo, ūkininkai supranta bičių teikiamą naudą augalų apdulkinimui. Tiesa, kol kas Lietuvoje už galimybę pastatyti prie žydinčių laukų avilius bitininkai atsilygina medumi, o kitose valstybėse jau pradėta jiems mokėti už bičių laikymą prie ūkininkų laukų. Stanislavas tikino, kad jam daug svarbiau už pinigus gražus bendravimas ir savitarpio pasitikėjimas. Mat jo nenupirksi jokia valiuta.
