Šių metų pradžioje pasaulyje veikė 435 atominės elektrinės, gaminusios 16 proc. visos elektros energijos. Statoma dar 60 reaktorių, o projektuojama – daugiau nei 150. Pagal Tarptautinės Atominės Energetikos Agentūros prognozes ateinančius keliasdešimt metų branduolinių jėgainių dalis pasaulio elektros energijos gamyboje tik didės.
Visai neseniai, žmonijai aštriai iškilus būtinybei apsaugoti atmosferą nuo CO² išmetimų ir kartu patenkinti augantį energijos poreikį, buvo prabilta apie branduolinį renesansą po Černobylio. Suomių mokslininkai apskaičiavo, kad, atomine energetika pakeitus dujų ir anglies jėgaines, o vėjo ir kitokiai atsinaujinančių šaltinių energetikai vis plečiantis likusiam, vis didėjančiam elektros poreikiui patenkinti, CO² išmetimus pasaulyje iki 2050-ųjų būtų galima sumažinti 30 proc.
Vyks plėtra, ne renesansas
Tačiau prieš metus įvykusi antroji pasaulio istorijoje maksimalaus (septintojo) lygio AE avarija Fukušimoje nutildė kalbas apie branduolinės energetikos atgimimą. Visos kalbos apie energiją iš urano dabar prasideda ir baigiasi jos saugumo tema. Tiesa, vos kelios pasaulio valstybės paskelbė visiškai nutraukiančios branduolinės energetikos plėtrą. Vokietijoje Fukušimos tragedija nulėmė senos žaliųjų kovos su atomu tarpinę atomazgą.
Japonijoje tokio laikino sprendimo priežastys buvo daugiau nei suprantamos. Suprantama yra ir tai, kad elektros trūkumą patiriančios šalies Vyriausybė balandį leido įjungti du Ohi AE blokus. Taigi greičiausia, kad nors ir be skambių frazių apie renesansą, atominė energetika pasaulyje bus plėtojama toliau. O rytinė Baltijos pakrantė išliks vienu intensyvesnių jos plėtros regionų. Rusija ir Suomija toliau statys naujas jėgaines, Lenkija ir Baltarusija sieks įstoti į branduolinių šalių klubą. Lietuva, sėkmingai užbaigusi tarptautinį konkursą savo naujajai AE statyti, ko gero, referendumu spręs, ar nuosekliai eiti toliau. Bet kuriuo atveju mums ir mūsų vaikams teks gyventi branduolinių jėgainių pašonėje, nes net patys aršiausi Lietuvos žalieji pripažįsta, kad kaimynų planų jie pakeisti negali. Taigi kaip turėtume vertinti kažkur netoliese vykstančią ir vyksiančią grandininę branduolių dalijimosi reakciją?
Ir po Černobylio, ir po Fukušimos – nauji saugumo reikalavimai
Lietuvos energetikos instituto Branduolinių įrenginių saugos laboratorijos vyriausiasis mokslo darbuotojas Algirdas Kaliatka teigia, kad pasaulio požiūris į branduolinių įrenginių saugą iš esmės pasikeitė po avarijos Černobylio AE. Buvo sukurtos ir įdiegtos veikiančiose AE priemonės, kurios neleistų avarinei situacijai peraugti į sunkią avariją. Mokslininkas patikino, kad, „kalbant apie Fukušimos AE avariją, reikia turėti galvoje, jog žemės drebėjimas ir cunamis buvo pragaištingi gamtos įvykiai, kurie sukėlė avariją, tačiau tai nebuvo svarbiausia branduolinės avarijos priežastis! Priežastis buvo techniniai ir organizaciniai saugos trūkumai“.
A.Kaliatka teigia, kad po Fukušimos buvo pakartotinai ištirta, kaip veikia „apsaugos gilyn“ principas, kuriuo kompensuojamos galimos žmogaus klaidos ir mechanizmų gedimai. LEI bendradarbio teigimu, Fukušima paskatino atlikti pasaulyje papildomą išsamų branduolinių elektrinių rizikos ir saugos įvertinimą. „Streso testais“ pavadintas įvertinimas jau atliktas, vyksta gautų tyrimų rezultatų įvertinimas.
Branduolinių įrenginių saugos laboratorijos vadovas Sigitas Rimkevičius „Atgimimui“ paaiškino, kad reikia skirti „branduolinio saugumo“ ir „branduolinės saugos“ sąvokas: „AE saugumo sąvoka apima branduolinių ir kitų radioaktyvių medžiagų vagysčių, diversijų, neteisėto perdavimo ir kitų tyčinių veiksmų prevenciją, tokių veiksmų identifikavimą ir atsaką į šiuos veiksmus, siekiant atgauti radioaktyviąsias medžiagas. Tuo tarpu tokių veiksmų galimi radiologiniai padariniai ir atsakas į juos yra branduolinės saugos klausimai.“
Skaudžios avarijos, pasak p. S.Rimkevičiaus, privertė nagrinėti saugos funkcijų (tokių kaip reaktoriaus aušinimas ir elektros energijos tiekimas) praradimo pasekmes. Ne tik žemės drebėjimas ir cunamis, kaip Fukušimos AE avarijos atveju, bet ir didelis gaisras, lėktuvo kritimas ar panašūs įvykiai imami domėn ir analizuojami galimi jų padariniai. „Saugos vertinimas šiomis ekstremaliomis sąlygomis turi būti atliktas kiekvienam branduoliniam reaktoriui, atsižvelgiant į branduolinio objekto aikštelės, reaktoriaus aušinimo, gamtinių sąlygų specifiką. Tik atlikus išsamią saugos analizę, nepriklausomiems ekspertams bei branduolinės energetikos saugos inspekcijos (Lietuvoje – VATESI) specialistams patikrinus ir priėmus šią analizę, išduodamas leidimas AE statybai“, – tvirtina LEI padalinio vadovas S.Rimkevičius. Mokslininkas pažymi, kad Lietuva turi visus privalumus saugiai plėtoti branduolinę energetiką – reikiamą patirtį, organizacinę infrastruktūrą ir kompetentingus specialistus.
Iš kur kyla atomo baimė
Visą savo karjerą dirbęs JAV atominės energetikos pramonėje rašytojas ir inžinierius Kazys Almenas mano, kad, kitaip nei teigiama, atominė pramonė neformuoja ir nenulemia visuomenės nuomonės. Jis įsitikinęs, kad visame pasaulyje ją formuoja neracionali radiacijos baimė ir tie, kurie ją pakursto. Perdėta jonizuojančiosios spinduliuotės baimė, pasak K.Almeno, yra nepagrįsta. „Pasaulyje yra vietų, kur natūralus radiacinis fonas yra 5–10 kartų aukštesnis už vadinamąjį „leistinąjį“ radiacijos foną, dėl kurio viršijimo žmonės buvo iškeldinami iš „užterštų“ Černobylio ir Fukušimos zonų“, – sako atomininkas.
Leistinas radiacijos fonas, pasak jo, yra labai dirbtinis dydis. „Kinijoje, Indijoje, Irane, net Prancūzijoje yra natūralių ir žmonių gyvenamų vietų, kuriose daug torio smėlynų. Natūralus radiacinis fonas ten keletą kartų viršija vadinamąjį „leistiną“. Šis dydis – mūsų neracionalios baimės išdava. Visada galvojau, kaip pristatyti šią problematiką, kad ji būtų bent šiek tiek suprantama per daug nesigilinus. Be jokios abejonės, radiacija tam tikru lygmeniu yra mirtinai pavojinga. (Medicinoje naudojama radiacija, todėl išgelbsti tūkstančius žmonių – tiksliai nukreipta ji nužudo piktybinius auglius.) Bet ir aukštis yra žmonėms mirtinai pavojingas. Galbūt reikėtų įstatymo, ribojančio kopėčių aukštį? Jeigu aukščiui būtų pritaikytas principas, kuriuo žmonės yra saugomi nuo radiacijos, būtų paskelbta, kad saugus kopėčių aukštis neviršija 40–50 cm.“
Fukušimos tragediją, K.Almeno nuomone, nulėmė ne iš principo nesaugi atominė energetika, o tūkstantmečio cunamis ir inžinierių klaida: „Atėjo 12 m banga, o apsauga buvo apskaičiuota 6 m bangai. Bet nuo radiacijos ten nežuvo nė vienas žmogus!“ Paklaustas, ar gali būti, kad ir racionaliuosius japonus valdo neracionali radiacijos baimė, K.Almenas atsako, kad japonai nėra racionalesni žmonės už lietuvius: „Baimė yra labai sunkiai apibendrinamas ar valdomas pojūtis. Ji yra dalis mūsų pramogos. Juk televizijoje ar kine baimę sukeliančių efektų yra daugiau negu erotikos. Baisius dalykus, blogas naujienas mes priimame labai noriai. Šiuo atžvilgiu japonai niekuo nesiskiria nuo lietuvių ar nuo amerikiečių. Skirtumas tik tas, kad vieni turi prabangą leisti, kad pramoga vyrautų jų mąstyme, o kiti neturi tokios prabangos. Turi būti gana turtingas, kad galėtum leisti sau šitą pramogą – pasiduoti neracionaliom baimėm.“
Šiandien K.Almenas kviestų lietuvius nekartoti klaidos, kai kartą jau buvo pasiduota iš šalies pakurstytai branduolinės energijos baimei. Nes dar neturime tokios prabangos: „Patikrinę pamatytume, kad visuomenės, kurios labiausiai leidžia sau bijoti branduolinės energijos, yra turtingos visuomenės. Kai stojome į ES, šitos baimės nebuvo mums būdingos. Tada mes supratome, kad negalime sau leisti atsisakyti gero energijos šaltinio. Bet perkeltinė baimė iš kairiosios Europos (tada joje valdė daugiausiai socialdemokratai) mus užvaldė per šantažą – arba uždarote Ignaliną, arba mes jūsų nepriimame. Uždarėme. Nors ta jėgainė galėjo veikti dar 20–40 metų.“
Rašytojas liūdnokai konstatuoja, kad jau dabar mes niekuo nesiskiriame nuo kitų tautų – mat tampame turtingesni ir jau galime sau leisti vis daugiau erdvės baimėms. Ta erdve guviai naudojasi įvairūs politikai ir žiniasklaida. „Ir, žinoma, „Gazpromas“ su labai aiškiu savo ekonominiu interesu“, – be jokio entuziazmo atsidūsta K.Almenas, lyg patvirtindamas savo atstovaujamos industrijos bejėgiškumą kovoje už žmonių nuomones.
Žalieji startuoja vėluodami
Tuo tarpu prieš metus įkurtos partijos Lietuvos žaliųjų sąjūdis naujasis pirmininkas A.Morkūnas įsitikinęs, kad, kol žalieji nepradėjo kalbėti tiesos, lietuviams buvo iš pagrindų „praplautos“ smegenys. Svarbiausias jo partijos tikslas – remti piliečių referendumo prieš Visagino AE iniciatyvą, nors rudenį Žaliųjų sąjūdis ketina dalyvauti ne tik referendume, bet ir rinkimuose. Kai pamėginau iš pirmininko išgirsti racionalių argumentų prieš branduolinę energetiką, ragelyje pasigirdo tik žodžių junginiai „teroristiniai išpuoliai“, „tektoniniai sluoksniai“, „suomiai nesusitvarkė“, „dar labiau pririš prie Rusijos“. Galbūt kaltas blogas ryšys. Tiesa, p. A.Morkūnas pripažino, kad dėl referendumo surengimo laiko žalieji „truputį pavėlavo“. Reikėjo anksčiau, bet juk jų partija įsikūrė tik prieš metus.
Įdomu, kaip savo dalyvavimą parašų referendumui rinkimo akcijoje paaiškins šimtametė socialdemokratų partija. Šiemet, o ne prieš penkerius metus, kai Seime patvirtino energetikos strategiją, įvertinusią „aiškią daugumos Lietuvos gyventojų nuostatą remti branduolinės energetikos tęstinumą Lietuvoje“, kai taip entuziastingai šešėliuose steigė „tautinio kapitalo“ naujos jėgainės statytoją. Spėju, kad 12 m. Drūkšių ežero bangomis.
Ką nutyli referendumo prieš Visagino AE užsakovai
Adomas Bužinskas, politikas:
Rinkėjai turi teisę pasisakyti svarbiausiais valstybės gyvenimo klausimais per referendumus. Tai neginčytina. Tačiau bėda ta, kad beveik nėra jokios galimybės, jog įvyktų bet koks referendumas – tam reikėtų 50 proc. +1 balso visų registruotų rinkėjų. Pastaraisiais metais Lietuvos piliečių aktyvumas rinkimuose svyravo tarp 41 ir 52 proc. Tai nėra jokia paslaptis. Tą, be abejo, supranta ir Seimo nariai.
Bet štai čia ir prasideda keisčiausi dalykai, nes patys Seimo nariai pastarosiomis dienomis svarsto galimybę paskelbti referendumą dėl Visagino AE. Aiškiai suvokia, kad jis neįvyks, bet vis tiek imasi tokios iniciatyvos. Kaip tai vadinti? Gudrybe, klasta ar baime prisiimti atsakomybę dėl strateginių valstybės projektų? O gal tai – sąmoningas projekto žlugdymas? Juk Seimą netrukus pasieks visas paketas įstatymų dėl Visagino AE. O kaip juos priimti, jei paskelbtas referendumas? Neišeina – stop projektui.
Bet galbūt šios įžvalgos yra neteisingos, galbūt rinkėjai bus kaip niekad aktyvūs ir priims savo sprendimą. Galbūt. Tuomet reikėtų pakalbėti apie tai, į kokius klausimus referendume galėtų atsakyti Lietuvos piliečiai. Staiga pridygusių institutų prezidentais, žaliaisiais, ekspertais ar bent konsultantais save vadinantys veikėjai sistemingai perša mintį, kad Visagino AE yra nereikalinga. Kelios referendumo iniciatyvos taip pat projektuojamos ta pačia kryptimi – Visagino AE nereikia. Todėl galime pasvarstyti, ko dar nereikia Lietuvai, jeigu nereikia ir Visagino AE.
Būtų tikslinga referendumo biuletenyje įrašyti ir šiuos teiginius:
1. Lietuvai nereikia, kad šalyje kasmet liktų po 2 milijardus litų, kurie dabar sumokami Rusijai už elektros importą ir gamtines dujas elektrai gaminti.
2. Lietuvai nereikia10–14 milijardų litų tiesioginių užsienio investicijų, kurios būtų didesnės nei metinis „Sodros“ biudžetas.
3. Lietuvai nereikia šešių tūkstančių naujų darbo vietų statybos aikštelėje ir paslaugų sektoriuje.
4. Lietuvai nereikia penkių milijardų litų vertės užsakymų statybos sektoriui.
5. Lietuvai nereikia atgimusio Visagino miesto su 30 tūkst. gyventojų.
6. Lietuvai nereikia pigiausios elektros gamintojo.
7. Lietuvai nereikia saugaus ir patikimo, nuo importo nepriklausančio, elektros tiekimo.
Ir dar vienas klausimas pasvarstymui. Gal irgi tiktų referendumui. Savo rankomis sužlugdę Visagino AE, plačiai atvertume vartus nesaugiems Baltarusijos ir Rusijos branduoliniams projektams Astrave, 50 kilometrų nuo Vilniaus, ir Karaliaučiaus srityje, 8 kilometrai nuo Lietuvos sienos. Puiki kaimynystė. Tik kodėl apie tai nekalba smulkmenose paskendę referendumo užsakovai? Gal kartą pasakykite – darome viską, kad nugalėtų kažkas kitas. Tik ne Lietuva.
Autorius yra Jaunimo Sąjūdžio už Lietuvos energetinę nepriklausomybę vadovas
