Šioje sparčiai augančioje pramoninėje zonoje yra vietos abiejų naujojo Šaltojo karo pusių įmonėms. Marokas, kaip ir daugelis kitų pagrindinių besivystančios ekonomikos šalių, norėtų, kad taip ir liktų, nors poliarizuotame pasaulyje nebus lengva laikytis tokio viduriuko.
Ne viena Vakarų korporacija čia jau įkėlusi koją, ir vis dar nemažai jų atvyksta. Kitapus greitkelio nuo „Renault SA“ gamyklos, kurioje dirba 8 000 darbuotojų, yra įsikūręs 1 500 hektarų ploto verslo parkas „Tanger Automotive City“, kuriame veikia kelios dešimtys įmonių, pavyzdžiui, Mičigano automobilių sėdynių tiekėja „Lear Corp.“ ir Prancūzijos komponentų gamintoja „Valeo“.
Šiuo metu Kinija stiprina savo pozicijas, bandydama pasiekti daugiau pasaulio rinkų.
Tarp naujų automobilių grupės operatorių yra šviesolaidinių kabelių gamintoja „ZTT Group“, aktyviai dalyvaujanti didžiajame Pekino plane, kuriuo siekiama per visą planetą sukurti „Juostos ir kelio“ infrastruktūrą. Gegužės mėnesį akumuliatorių gamintoja „Gotion High-Tech Co.“ pasirašė susitarimo memorandumą su karalyste dėl 6,4 mlrd. dolerių vertės elektrinių transporto priemonių akumuliatorių gamyklos statybos Maroke, kuri būtų viena didžiausių pasaulyje.
„Šiandien apie Maroką svarsto nemažai Kinijos bendrovių, – ir netrukus bus paskelbta keletas pranešimų“, – kiek anksčiau birželio mėnesį duodamas interviu teigė Ahmedas Bennisas , „Tanger Med Zones“ generalinis direktorius.
Daugelio jų lokacija: „Tanger Tech City“; šiame „išmaniajame mieste“ su viešąja infrastruktūra, gyvenamaisiais rajonais ir turizmo paslaugų objektais įsikurs daugybė Kinijos įmonių.
„Iš pradžių Kinijos bendrovės ketino plėstis Vietname arba Pietų Azijoje, – teigė A. Bennisas. – Dabar jos svarsto apie Maroką.“
Visa tai panašu į globalizaciją, kuri buvo plačiai numatyta praėjus keliems dešimtmečiams po to, kai baigėsi paskutinė supervalstybių dvikova. Tačiau dėl aštrėjančio Vašingtono ir Pekino susipriešinimo mažesnės ekonomikos valstybės – nuo Pietų Afrikos Respublikos iki Saudo Arabijos – atsidūrė viduriuke ir yra spaudžiamos pasirinkti pusę.
„Marokas stebi, ką daro kitos šalys, norėdamas išsiaiškinti, kaip būtų galima suderinti šiuos konkuruojančius interesus“, ir ypač JAV vyriausybės pareigūnai „supranta, kad Marokas apsidraudžia nuo rizikos“, teigė Geoffas Porteris, „North Africa Risk Consulting Inc.“ įkūrėjas. „Jie sutinka, kad Marokas turi visišką teisę taip elgtis, bet kai ateis laikas, Marokas turės pasirinkti“, – sako jis.
Maroko pareigūnai tikisi, kad kol kas jiems pavyks to išvengti, nes dėl savo padėties prie Europos ir Afrikos slenksčio ir laisvos prekybos su Jungtinėmis Valstijomis šalis yra patraukli viso pasaulio įmonėms, norinčioms gaminti produkciją šioms rinkoms.
Gamybos logistika Maroke priklauso nuo „Tanger Med“ giliavandenio pramoninio uosto ir užsienio bendrovių, galinčių gabenti prekes. Kiekvieną dieną 50 ar 60 sunkvežimių su prekėmis, kuriuos valdo Greniče, Konektikute, įsikūrusi „XPO Inc.“, gabenami keltais per Gibraltaro sąsiaurį į Ispaniją.
Didžiąją XPO verslo dalį sudaro krovinių gabenimas iš Maroko į Europą, o du pagrindiniai jos klientai yra Kinijos automobilių dalių gamintojai. Luisas Gomezas , XPO prezidentas Europoje, teigia, kad įmonės pajamos Maroke kasmet padidėja apie 30 procentų.
Didinti prekybos srautus padeda „Tanger Med“ uostas, kuris savo apimtimi ir ryšiais su viso pasaulio rinkomis varžosi su kai kuriais garsiausiais Europos prekybos vartais. Jis vis dar plečiasi, atsiranda daugiau vietos konteinerių laivams, daugėja automobilių eksporto pajėgumų. Neseniai ryte ant prieplaukos stovėjo keletas pirmųjų Maroke pagamintų elektromobilių, paruoštų siuntimui.
Marokas stato dar vieną didžiulį uostą netoli Viduržemio jūros miesto Nadoro, tikėdamasis pakartoti „Tanger“ sėkmę.
Pastaruoju metu uostai yra intensyvių diskusijų apie nacionalinį saugumą objektas, atsižvelgus į didžiulius Kinijos jūrų transporto pajėgumus. Tačiau „Tanger Med“ komplekse terminalus daugiausia valdo didžiausios Europos laivybos bendrovės, įskaitant Vokietijos „Hapag-Lloyd AG“. Konteinerių vežėjo vyriausiasis vykdomasis direktorius Rolfas Habbenas Jansenas teigė, kad „Tanger“ lokacija atitinka įvairius poreikius.
„Jei gabenate krovinius, pavyzdžiui, iš Azijos, galite pasinaudoti „Tanger“ uostu ir paskirstyti juos vakarinėje Viduržemio jūros regiono dalyje. Taip pat galite juo naudotis perveždami krovinius į Šiaurės Europą. Galite juos gabenti ir į Afriką, Jungtines Valstijas arba Pietų Ameriką, – sakė jis viename interviu. – Mes mielai investuotume į tai daugiau.“
„Tušti laukai“
Maroko santykiai su Vakarais aprėpia ne tik prekybos ir investicijų ryšius. Marokas, turintis 37 mln. gyventojų ir Misisipės dydžio ekonomiką, yra įtrauktas į atrinktų šalių, JAV įvardijamų kaip „pagrindinės ne NATO sąjungininkės“, sąrašą. Dėl to ji gali bendradarbiauti gynybos ir saugumo srityje, o tai praverčia kilus regioniniams teritoriniams ginčams. Būtent tokie ryšiai dar labiau apsunkina Kinijos strategiją šioje srityje.
Praėjusiais metais Jungtinės Valstijos aplenkė Prancūziją ir tapo didžiausiu tiesioginių užsienio investicijų į Maroką šaltiniu, tuo tarpu Kinija pateko į pirmąjį dešimtuką, rodo vyriausybės duomenys.
„Huawei Technologies Co.“ ir „ZTE Corp.“ – dvi Kinijos technologijų milžinės, dėl kurių keliamo pavojaus nacionaliniam saugumui nerimauja Vakarų pareigūnai, – jau įsikūrusios Maroke ir aktyviai verbuoja jaunus inžinierius. Jei aukštųjų technologijų pramoninės zonos planai pasiteisins, iki 2027 metų čia gali veikti dar apie 200 Kinijos technologijų įmonių.
Turbūt atsirastų vos saujelė amerikiečių įmonių vadovų, kurie būtų stebėję du dešimtmečius trunkančią šalies transformaciją taip arti kaip Julianne Furman, automobilių tiekėjos „Polydesign Systems“ generalinė direktorė Europai. Įmonė savo gamykloje Tanžero laisvojoje zonoje, kurioje dirba 1 600 žmonių, gamina automobilių interjero apdailos ir sėdynių dalis ir siunčia jas į visą pasaulį.
Įmonė pradėjo veiklą 2001 metais vos su 50 darbuotojų, „kai čia buvo tušti laukai, kuriuose ganėsi avys“, sakė ji. J. Furman mano, kad geopolitinės JAV ir Kinijos varžybų rizikos yra realios, tačiau jas įmanoma įveikti.
„Tai plonytė riba, kaip nesuerzinti vieno, o kitą padaryti laimingą, bet kol kas atrodo, kad Marokui pavyksta šią ribą išlaikyti“, – sakė ji.
Ji įvardija kai kuriuos privalumus, susijusius su gamyba pasauliniams klientams: pravaikštos ir darbuotojų kaitos rodikliai daug mažesni nei gamyklose Vidurio Europoje, kurioms ji anksčiau vadovavo. Jei „Polydesign“ norėtų veikti brangesnėje šalyje, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, kurioje yra daugiau automatizacijos, darbo jėga kainuotų 10-12 kartų brangiau, teigė J. Furman.
„Boeing“ ir „Huawei“
Investicijų pritraukimo kampanija vis dar susiduria su daugybe kliūčių. Pavyzdžiui, Maroko darbo rinka „neatrodo labai gerai pasirengusi priimti šį iššūkį“, sakė Pasaulio banko (PB) ekonomistė Federica Marzo. Moterų dalyvavimas darbo rinkoje yra vangus, vaikų priežiūros galimybės už šeimos ribų yra ribotos, o kasdienė kelionė į darbą daugeliui darbuotojų virsta sunkiu išbandymu.
Pavyzdžiui, „Renault“ įmonėje keičiantis pamainoms, autobusų kolonos, vežančios darbuotojus į Tanžero gamyklą ir iš jos, stabdo eismą. Kiekvieną dieną atvažiuoja ir išvažiuoja apie 150 autobusų su keleiviais, kurių kelionė į abi puses užtrunka tris valandas. 2018 metais Maroke atidarytas greitaeigis traukinys, jungiantis Tanžerą su sostine Rabatu ir Kasablankos miestu, – tačiau daugelis Maroko kaimo vietovėse gyvenančių darbuotojų neišgali juo naudotis dėl kainos ir riboto stotelių skaičiaus.
Be mobilumo ir tolygesnės lyčių pusiausvyros, jauniems darbuotojams reikia ir geresnių įgūdžių. Būtent šioje srityje Jungtinės Valstijos ir Kinija konkuruoja tarpusavyje: dvi programos, kurios buvo pradėtos įgyvendinti balandžio mėnesį, išryškino didžiųjų valstybių varžybų esmę.
JAV aviacijos ir kosmoso milžinė „Boeing Co.“ kartu su Jaunimo, kultūros ir ryšių ministerija pradėjo keturių mėnesių STEM mokymo programą dešimtims 18-25 metų jaunuolių. Tuo tarpu „Huawei“ padalinys Maroke surengė meistriškumo pamokas vietos inžinerijos mokykloje, kuriose buvo vykdomos programos, skirtos informacinių technologijų įgūdžiams stiprinti.
Kinija yra daug atkaklesnė, kai kalbama apie vietinių studentų įdarbinimą ir mokymą, sakė Rabia El Alama, Amerikos prekybos rūmų Maroke vykdomoji direktorė. Ji gyvena netoli maždaug 150 jaunų Kinijos vadovų, dirbančių „Huawei“ ir ZTE. Jie kalba vietos dialektu ir puikiai įsilieja į bendruomenę.
Pavyzdžiui, „Huawei“ „lankosi universitetuose, steigia akademijas, skiria dotacijas, moka stipendijas studentams, kad šie tik atvyktų į Kiniją, – sakė ji. – Norėčiau, kad ir JAV teiktų stipendijas studentams.“
