Kazachstanas, vienas didžiausių pasaulyje kvietinių miltų tiekėjų, uždraudė šio ir kai kurių kitų pagrindinių produktų, įskaitant morkas, cukrų ir bulves, eksportą. Serbija sustabdė saulėgrąžų aliejaus ir kai kurių kitų prekių srautus. Rusija šiuo metu dar svarsto eksporto draudimus ir teigia kas savaitę įvertinanti situaciją iš naujo.
Svarbu pažymėti, kad tokių žingsnių buvo žengta vos keletas ir kol kas nėra ženklų, kad ateityje jų bus ir daugiau. Tačiau tai, kas vyksta, kelia vieną svarbų klausimą: ar tai nėra maisto nacionalizmo banga ir ar ji nesutrikdys tiekimo grandinių bei prekybos srautų dar labiau?
„Pradedame pastebėti, kad tai jau vyksta – ir kol kas panašu, kad karantinas su laiku tik sunkės“, – teigia Timas Bentonas, Londono ekspertų grupės „Chatham House“ kylančių rizikų tyrimų direktorius.
Nors maisto atsargų netrūksta, dėl logistinių kliūčių sunku jas nugabenti ten, kur jų labiausiai reikia, kadangi koronavirusas lemia precedento neturinčias ribojimo priemones, kursto pirkėjų paniką ir kelia grėsmę darbo jėgai.
Vartotojai visame pasaulyje ir toliau pildo savo atsargų sandėliukus – o viruso sukelta ekonominė krizė dar tik prasideda. Prekybos apribojimai verčia mąstyti apie tai, kad protekcionizmas neretai atneša daugiau žalos nei naudos. Ypač tai aktualu dabar, kai vyriausybių sprendimai gali būti pakurstyti nerimo, o ne prasto derliaus ar kitų tiekimo problemų.
Šiuo metu daugelis vyriausybių ėmėsi kraštutinių priemonių, nustatydamos komendanto valandas ir apribojimus minioms ar netgi atskiriems žmonėms, išėjusiems įsigyti būtiniausių prekių. Tai gali pakenkti maisto politikai, teigia Ann Berg, nepriklausoma konsultantė ir žemės ūkio prekybos veteranė, savo karjerą pradėjusi „Louis Dreyfus Co.“ 1974 metais.
„Mūsų gali laukti karo metui būdingas normavimas, kainų kontrolė ir atsargų kaupimas šalies ribose“, – vardija ji.
Kai kurios šalys jau pildo savo strateginius rezervus. Kinija, didžiausia ryžių augintoja ir vartotoja, žada supirkti didesnę nei kada nors anksčiau vietinio derliaus dalį, nors vyriausybė jau turi sukaupusi milžiniškas ryžių ir kviečių atsargas, kurių pakaktų vieneriems metams.
Pagrindiniai kviečių importuotojai, įskaitant Alžyrą ir Turkiją, taip pat paskelbė naujas taisykles, o Marokas pranešė, kad kviečių importo mokesčiai bus sustabdyti iki birželio vidurio.
Taikydamos nacionalistinį požiūrį, vyriausybės rizikuoja sugriauti tarptautinę sistemą, kuri pastaraisiais dešimtmečiais tampa vis glaudesnė.
Prieš šios savaitės sprendimą nutraukti kvietinių miltų tiekimą Kazachstanas jau buvo sustabdęs kitų įprastų maisto produktų, tokių kaip grikiai ir svogūnai, eksportą. Naujas žingsnis gali paveikti viso pasaulio kompanijas, kurioms miltai reikalingi duonai kepti.
Kalbant apie kai kurias prekes, viena ar kelios šalys yra atsakingos už didžiąją dalį viso eksporto. Tokiu atveju tiekimo sutrikimai gali turėti rimtų pasekmių visame pasaulyje. Pavyzdžiui, Rusija yra didžiausia kviečių eksportuotoja pasaulyje ir pagrindinė Šiaurės Afrikos atsargų tiekėja.
„Jeigu vyriausybės kolektyviai ir kooperatyviai nepasistengs užtikrinti visuotinės pasiūlos, jeigu jos pirmiausia rūpinsis savo gyventojais, padėtis gali nejuokais pablogėti“, – pabrėžia T. Bentonas iš „Chatham House“.
Jis perspėjo, kad beprotiškas pirkimas ir protekcionizmo politika ilgainiui gali lemti aukštesnes maisto kainas – tuomet pakliūtume į uždarą ratą.
„Jei paniškai supirkinėsite kitų metų derlių, kainos pradės kilti, o kylant kainoms politikos formuotojai dar labiau panikuos“, – sakė jis.
Didesnės sąskaitos už maistą gali turėti rimtų padarinių. Išaugę duonos kaštai nuo seno pranašauja neramumų ir politinės suirutės pradžią. 2011 ir 2008 m. užkilus maisto kainoms daugiau nei 30 šalių Afrikoje, Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose vyko riaušės dėl maisto.
„Sutrikus maisto tiekimui visuomenės tiesiog sugriūna“, – pastebi T. Bentonas.
Skirtingai nuo ankstesnių maisto infliacijos periodų, pagrindinių grūdų atsargų, tokių kaip kukurūzų, kviečių, sojų pupelių ir ryžių, pasaulyje netrūksta, teigia „CoBank“, žemės ūkio pramonei paskolinusio 145 milijardų dolerių, viceprezidentas Danas Kowalskis, pridurdamas, kad artimiausiu metu „dramatiško“ kainų augimo nesitiki.
Nors praėjusio dešimtmečio kainų šuolius sukėlė klimato problemos, dėl kurių nukentėjo pasėliai, vyriausybių politika dar labiau sustiprino pasekmes. 2010 m. Rusijoje buvo užfiksuota rekordinė karščio banga, suniokojusi kviečių derlių. Reaguodama vyriausybė uždraudė eksportą, kad užtikrintų, jog kviečių užteks šalies vartotojams.
Jungtinių Tautų pasaulio maisto kainų rodiklis 2011 m. vasarį pasiekė rekordiškai aukštą lygį.
„Atsižvelgiant į problemą, su kuria susiduriame, dabar ne pats geriausias laikas pradėti įgyvendinti tokio tipo politiką, – pažymėjo JT Maisto ir žemės ūkio organizacijos vyriausiasis ekonomistas Maximo Torero. – Atvirkščiai, dabar metas bendradarbiauti ir koordinuoti veiksmus.“
Žinoma, galiojantys draudimai gali ilgai nesitęsti, o požymiai, kad grįžtama prie normalumo, gali sutrukdyti šalims imtis drastiškų priemonių. Kai tik vartotojai pradės matyti lentynose daugiau produktų, jie nustos kaupti atsargas, leisdami vyriausybėms atsipalaiduoti. „X5 Retail“, didžiausias Rusijos maisto prekių mažmenininkas, pranešė, kad pagrindinių maisto prekių paklausa pradeda stabilizuotis. JAV tokiose didelėse parduotuvėse kaip „Walmart Inc.“ buvo sutrumpintos darbo valandos, kad darbuotojai spėtų atnaujinti asortimentą.
Tuo tarpu dalis maisto kainų dėl smarkiai išaugusio pirkimo jau ėmė kilti.
Kviečių ateities sandoriai Čikagoje, pasaulinis etalonas, kovo mėnesį pakilo daugiau nei 6 proc., nes vartotojai masiškai pirko miltus. JAV didmeninė prekyba jautiena šoktelėjo iki aukščiausio lygio nuo 2015 m., o kiaušinių kainos taip pat pakilo.
Tuo tarpu JAV doleris sparčiai kyla besivystančių rinkų valiutų atžvilgiu. Tai sumažina šalių, importuojančių prekes (paprastai įkainotas doleriais), perkamąją galią.
Jei dėl kurios nors priežasties sutrikimas galiausiai įvyks, pasak A. Berg, „labiausiai nukentės mažiausiai išsivysčiusios šalys su silpna valiuta“.
