Junise, už 5 mlrd. dolerių vertės „Urenco“ gamyklos pastato, kaktusai ir driežai šildosi kaitrioje saulės šviesoje, stebimi stipriai ginkluotų sargybinių. Viduje gamykla nepriekaištinga, su ryškiomis, išblizgintomis mašinomis, kurios atrodo naujutėlaitės, nors kai kuri įranga naudojama jau daugelį metų. Šimtai centrifugų, kurių kiekviena yra bent 20 pėdų aukščio, sukasi viršgarsiniu greičiu ir skleidžia ausį rėžiantį zvimbimą, sklindantį per visą milžinišką erdvę, kurioje jos atskiria urano izotopus, būtinus branduolinių jėgainių kurui gaminti. Saugumo sumetimais dalis vamzdynų, jungiančių Juniso mašinas, yra pridengti skydais nuo smalsių lankytojų.
Gamykla patenkina maždaug trečdalį JAV sodrinto urano poreikio ir šiuo metu gamybos apimtis didina 15 procentų. Tai transatlantinio projekto, kuriuo siekiama atgaivinti kuro, skirto Vakarų branduolinių reaktorių parkui maitinti, gamybą – energetinio saugumo ir pastangų mažinti anglies dioksido emisijas ramstį, – pamatas.
