G20 buvo įkurtas 1999 metais, jam priklauso 19 ekonomiškai stipriausių arba sparčiai ekonomiškai besivystančių valstybių bei Europos Sąjunga. Jis susikūrė kilus nusivylimui dėl jau veikiančių daugiašalių institucijų veiksmingumo ir suvokus, jog smulkesnės struktūros, tokios kaip Didysis septynetas (G7), tapo nepakankamai reprezentatyvios. G20 priklausančios valstybės visos drauge sudaro du trečdalius pasaulio gyventojų, apie 90 proc. pasaulio metinės gamybos ir per tris ketvirtadalius pasaulinės prekybos.
G20 forumui, tikslingai sukurtam siekiant kuo didesnio lankstumo bei efektyvumo, kasmet rotacijos principu pirmininkauja vis kita narė. Dėl tų pačių priežasčių atsisakyta ir nuolatinio sekretoriato. Vietoj jo užduotis sekti grupės sprendimus ir strateginę liniją patikėta kasmet besikeičiančiai grupei, kurią sudaro trys pirmininkaujančios narės (dabartinė, ankstesnė ir būsima).
G20 potencialas pasiekti savalaikio, kolektyvinio ypač opių pasaulinių problemų sprendimo itin gyvai buvo pademonstruotas 2009 metais. Vadovaujamas įžvalgaus premjero Gordono Browno, atstovaujančio tuometinei pirmininkei Jungtinei Karalystei (JK), G20 inicijavo kardinalias pasaulinio masto priemones, kurios padėjo pasauliui išvengti katastrofiškos daugiametės depresijos.
Vis dėlto nemaža dalis apžvalgininkų ir dalyvių sutinka, kad G20 nepateisina su juo sietinų lūkesčių. Pirmiausia, grupė nuolat deda didžiausias pastangas veikti kaip veiksmingas katalizatorius ilgalaikiams pasaulio ekonomikos iššūkiams spręsti. G20 pritraukia vis gausesnę pareigūnų auditoriją ir apima vis platesnį temų spektrą. Tuo tarpu šio viršūnių susitikimo, kitados itin vertinamo už savo ypatingą išskirtinumą, privatumui kenkia tolydžio augantis būrys kviestinių svečių būrys, įskaitant ir nuolatinius svečius, taip pat vis dažniau rengiami paraleliniai susibūrimai.
Negalima teigti, kad G20 patyrė nesėkmę. Metai iš metų forumas siūlo pareigūnams puikią galimybę surengti dvišalius susitikimus, nepasiekiamus skvarbaus žiniasklaidos žvilgsnio; jis taip pat suteikia puikią progą spręsti aktualius, neatidėliotinus klausimus, kurių dažnai iškyla daug nestabilesnėje bei sunkiai prognozuojamoje šių laikų pasaulio ekonomikoje.
Šių metų susitikimas, numatytas Japonijoje, yra puikus pavyzdys. Jis suteikia progą JAV ir Kinijos vadovams susitikti ir aptarti dvišalės prekybos problemas, kurios temdo pasaulinio augimo perspektyvas. Didėjanti įtampa Artimuosiuose Rytuose, įskaitant Jungtinių Valstijų ketinimus daryti labiau suderintą spaudimą Iranui, taip pat greičiausiai bus viena iš pagrindinių G20 temų. Be to, yra dar teminiai klausimai, kuriuos pasirenka G20 pirmininkaujanti Japonija.
Bet greičiausiai ir šįkart trūks vieno dalyko: iki galo nebus įsisąmoninta toji kolektyvinė žymi pažanga, kurios pasiekta sprendžiant ilgalaikius klausimus, keliančius grėsmę pasauliniam augimui bei finansiniam stabilumui. Iš tiesų, mums tereikia grįžtelėti ir įvertinti, kiek nepakankamai išgvildenta temų, kurias išskyrė šalys-narės per savo ankstesnį G20 pirmininkavimą.
Viena iš tokios nesėkmės priežasčių, mano manymu, yra ta, kad G20 neturi nuolatinio sekretoriato. Anot kelių pareigūnų, susijusių su G20 formavimu, buvo viltasi, kad forumas išlaikys lanksčią ir gyvai reaguojančią struktūrą, išvengdamas didelio biurokratijos aparato ir nemotyvuoto nukrypimo nuo pagrindinių tikslų. Be to, G20 atspindėjo dešimtajame dešimtmetyje vyravusį nusivylimą Tarptautiniu valiutos fondu (TVF), kuris, anot kai kurių dalyvių, netinkamai sprendė Azijos krizę, ir susirūpinimą dėl susiskaidymo, kurį išryškino Azijos pastangos (galiausiai nesėkmingos) įsteigti Azijos valiutos fondą.
Vis dėlto kai kurie dalykai, kad ir kaip G20 steigėjai stengėsi jų išvengti, praslydo. Kaskart naujai pirmininkaujančiai narei, regis, buvo paprasčiau įtraukti naujų temų, nei atsisakyti tų, kurias jos paveldėjo; be to, jos pernelyg lengvai kviesdavosi svečius ir kurdavo naujas paralelines struktūras. Maža to, G20 įdėto darbo ilgalaikiam poveikiui trukdo nepakankamas nuoseklumas, taip pat veiklos prioritetai, kurie pernelyg sparčiai keičiasi, kasmet pirmininkaujant naujai valstybei.
Nedidelis sekretoriatas, sudarytas iš trijų–keturių žmonių, padėtų išspręsti šiuos klausimus be didelių biurokratinių trukdžių. Pirmenybinė prieiga prie jau egzistuojančių didžiųjų tarptautinių organizacijų analitinių pajėgumų – o tai G20 nariai gali lengvai užtikrinti, atsižvelgus į jų vadovaujantį vaidmenį pasaulio ekonominio valdymo procese – galėtų suteikti daugiametę strateginę „priedangą“, kurios G20 skubiai reikia, kartu užtikrinant geresnę veiklos stebėseną ir vėlesnes priemones. Būdamas mažiau suvaržytas diplomatinių skrupulų, G20 galėtų stipriau pasipriešinti dalyvių gretų bei temų gausėjimui.
Tačiau tam, kad tokia sistema suveiktų, Jungtinės Valstijos, šiuo metu labiau orientuotos į vidaus politiką, turėtų imtis vadovaujančio vaidmens, ypač, kai nei Kinija, nei Europa nėra pajėgios atlikti tokią misiją savarankiškai. Tokia būtinybė ir vėl iškils šią savaitę Japonijoje, kur greta akcento į taktines problemas vargu ar galima tikėtis pakankamos pažangos sprendžiant strateginius iššūkius, su kuriais susiduria pasaulio ekonomika bei finansų sistema.
Siekti, kad būsimi G20 viršūnių susitikimai deramai susitelktų tiek ties taktiniais, tiek ties strateginiais uždaviniais, yra ir techninė, ir politinė problema. Kuo greičiau tas uždavinys bus sprendžiamas, tuo didesnė galimybė, kad G20 bus pajėgus daug veiksmingiau palaikyti tvirtą, integracinį augimą ir tikrą pasaulinį finansinį stabilumą.
