Rusijai trūksta stiprios opozicijos V. Putino režimui dėl daugelio priežasčių: režimas taiko niekingą spaudimo taktiką, užčiaupia žiniasklaidą, pasitelkia socialinių tinklų trolius, be to, šalyje trūksta charizmatiškų lyderių, norinčių perimti V. Putino aparatą, ir tvyro bendra nepasitikėjimo atmosfera, neleidžianti žmonėms sekti paskui tuos, kurie gal ir norėtų vadovauti. Tačiau istorija liudija, kad buvo sužlugdyti ir daugiau kliūčių kėlę režimai.
Mane, kaip rusą, labiausiai slegia tai, kad niekas, regis, neturi įtikinamo plano post-Putino ateičiai. Nesvarbu, ar kitas Rusijos galios perversmas bus taikus, ar smurtinis, „gražioji ateities Rusija“, kaip ją įvardija iškilus V. Putino priešas Aleksejus Navalnas, arba M. Chodorkovskio aprašytoji „mūsų svajonių Rusija“ neturi aiškiai apibrėžtos politikos, kuri radikaliai skirtųsi nuo V. Putino pozicijos.
M. Chodorkovskis išdrįso nesutikti su V. Putino politika ir, pasirėmus abejotinais kaltinimais, dešimtmečiui sėdo už grotų – jo naftos kompanija buvo paleista vėjais, o didžioji turto dalis konfiskuota. Jis yra vienas iš nedaugelio žmonių, turinčių tiek priemonių, tiek reputaciją, kad galėtų finansuoti antiputiniškas mintis ir veiksmus.
Prahoje jis pradėjo diskusiją apie Rusijos ateitį pareikšdamas, kad tiki stipria centrine valdžia. „Savivaldos, – teigė jis, – reikia mokytis, kaip mokomasi vairuoti automobilį. Ilgai ir sąmoningai. O tuo tarpu geriau turėti vairuotoją.“
M. Chodorkovskis apibūdino savo prioritetus: didelis verslas prieš mažas ir vidutines įmones, nes tai reiškia didesnį produktyvumą ir efektyvumą; tolesnė urbanizacija; stipri, technologiškai nepriklausoma kariuomenė su aukšto tikslumo ginklais; bandymas laimėti ir užvaldyti išorines rinkas bei „protingai ribojamas valstybės protekcionizmas“; parlamentas, kuriame įstatymų leidėjai atstovautų skirtingiems Rusijos regionams, o ne politinėms partijoms.
Buvusio naftos magnato nepasitenkinimas dabartiniu režimu susijęs su tuo, kokiais būdais panašių prioritetų siekė V. Putinas. Rusijos vadovas, teigia M. Chodorkovskis, sustiprino vyriausybę, bet pamynė teisinės valstybės principus, palaikė stambų verslą, bet leido klestėti korupcijai ir „prietelių“ kapitalizmui, sustiprino urbanizaciją, bet pavertė Maskvą vieninteliu patraukliu šalies megamiestu, kuris susiurbia žmones ir išteklius iš kitų šalies regionų, siekė sukurti šiuolaikinę kariuomenę, bet prarado technologinį pagreitį, atsiribodamas nuo potencialių sąjungininkų Vakaruose.
„Atiduoti žemę Kinijai, derėtis dėl salų perleidimo Japonijai – visa tai yra pseudopatriotiniai vyriausybės ėjimai, stengiantis laimėti kaimynių iš Rytų prielankumą, nutraukus santykius su Vakarais“, – aiškino M. Chodorkovskis.
Skaitydamas jo žodžius, negalėjau atsikratyti jausmo, kad V. Putinas kritikuojamas už politinės galios nesuturėjimą, už nekompetenciją ir korupciją, bet ne už kietakaktišką klaidingų principų laikymąsi. Šis požiūris akivaizdžiai skiriasi nuo kito ryškaus V. Putino kritiko A. Navalno, kuris šiemet paskelbė savo prezidentinių rinkimų platformą, tačiau Kremlius jo kandidatūrą atmetė dėl teistumo.
A. Navalno rinkiminė platforma – iki panagių populistinė programa, kurioje reikalaujama radikalaus mokesčių mažinimo, nerealistiško išlaidų didinimo, utopinės pensijų sistemos, pagrįstos tuo, kad visi vyriausybės ištekliai būtų sudėti į fondą, kuris užtikrintų didžiąją pensijų išmokų dalį, ir visiškai profesionalios 500 tūkst. karių kariuomenės įkurimo – eilinis karys kas mėnesį gautų 3000 dolerių, maždaug tiek, kiek uždirba JAV seržantas.
Jis reikalauja „nutraukti agresiją prieš Ukrainą“, negrąžinant Krymo (vietoj to raginama „teisėtai išspręsti Krymo problemą [sic] vietinių gyventojų naudai“, kad ir ką tai turėtų reikšti). A. Navalno Rusijoje aukštųjų technologijų verslas klestėtų tiesiog todėl, kad tai būtų gražesnė šalis su mažais mokesčiais ir ribota biurokratija, taigi baigtųsi „protų nutekėjimas“. Griežtos imigracijos ribos, kurias palaiko A. Navalnas, nepakenktų ekonomikos augimui.
Visa tai nė iš tolo nepanašu į V. Putino Rusiją – tačiau atrodo, kad A. Navalno vizija paneigia gravitacijos jėgą. Tai skamba kaip bandymas sukurti šalį nuo nulio, užuot ėmusis gerinti gana niūrią šiandienos tikrovę.
Nei geresnis išpildymas, kaip numato M. Chodorkovskio vizija, nei fantastiškos svajonės, apeinant konkretybes, nepavers V. Putino sukurtos Rusijos kažkuo kitu - ir jau tikrai ne laisva, klestinčia, ekonomiškai konkurencinga valstybe.
M. Chodorkovskio versija tikriausiai šiek tiek panašėtų į dabartinės Rytų Europos netolerantiškas demokratines valstybes, kas vargu ar paverstų ją Vakarų sąjungininke arba leistų dėti daug vilčių į monopolizuotą, perdėm centralizuotą ekonomiką. A. Navalno platforma skamba taip naiviai, kad nedrįstu nė spėlioti, ką jis darytų, jei iš tikrųjų patektų į Kremlių.
Kai galvoju apie Rusiją po V. Putino, ieškau patikimos vizijos, kuri neatspindėtų V. Putino maniakiškų galios ambicijų. Mano svajonių Rusija yra šalis, siekianti narystės Europos Sąjungoje. Tai šalis, kuri, kaip ir kitos postkomunistinės šalys, žengia sudėtingu, bet aiškiai apibrėžtu keliu, palaipsniui priimdama standartus, kuriuos Jungtinė Karalystė nesėkmingai bandė atmesti su „Brexitu“.
Šioji Rusija neprieštarauja atsisakyti dalies savo suvereniteto vardan nuolatinės taikos, realistinio bandymo siekti ekonominės gerovės ir užtikrintos vietos saugumo struktūroje, kuri nebūtų grindžiama izoliacija ir nuolatine įtampa. Tai šalis, kurios pagrindinis tikslas nėra laikytis įsikabinus kiekvieno savo didžiulės teritorijos kampelio bei viso to, ką ji neseniai susigriebė.
Šioji Rusija nori mokytis, o ne šlovinti savo praeitį. Atlikusi kruopščią dažnai nepagrįstų įstatymų peržiūrą, ji lėtai kuria realias, o ne dirbtines institucijas, veikiančias tiek iš apačios į viršų, tiek iš viršaus į apačią.
Bent jau iki 2009 m. dauguma rusų teigė, kad narystė Europos Sąjungoje turėtų būti jų šalies tikslas. Dabar taip mano tik ketvirtadalis, o 60 proc. nusiteikę prieš. Taigi panašu, kad opozicijos lyderiai atsisakė europietiškos Rusijos ateities, pripažindami V. Putino išskirtinumo ir pagiežos propagandos pergalę.
Tai nepadeda man žvelgti į Rusijos ateitį optimistiškai. Jei šalis nepasitrauks iš atsiskyrėliško „mesijaus“ kelio, kuriuo žengia V. Putinas, ir nenorės savęs regėti kaip visumos dalies, ji ir toliau liks pasmerkta ekonominiam, demografiniam ir intelektualiniam atsilikimui.
