Jis akivaizdžiai apsiskaičiavo, tačiau Ch. Kindlebergerio traktatas vis tiek turėtų būti įtrauktas į svarbiausios literatūros sąrašą, su kuriuo Europos reguliuotojai privalo susipažinti galimai nemalonios atomazgos išvakarėse – prieš pasibaigiant dešimtmečius trukusiai nevaržomai prekybai su Jungtine Karalyste.
Jo įžvalgos apie veiksnius, lemiančius finansų centro likimą, rezonuoja Europoje po „Brexit“. Perteklinė centralizacija siejama su didelėmis rizikomis ir galinti sukelti, jo žodžiais, „neigiamo masto ekonomiją“, arba „disekonomiją“, pavyzdžiui, „informacinius kamščius“, spiralinį pridėtinių išlaidų augimą ir politikų kišimąsi. Jo kūrinys yra iššūkis tiems, kurie šaiposi iš idėjos, esą Londonas galėtų kada nors susidurti su rimta konkurencija.
Jungtinės Karalystės finansų sostinė neabejotinai tapo pernelyg koncentruota į savo pačios gerovę. 2016 metų „Brexit“ referendumas parodė, kad euro zonos pareigūnai buvo teisūs, perspėdami, jog yra rizikinga vienoje vietoje turėti trečdalį visų ES operacijų kapitalo rinkoje ir 90 proc. eurais išreikštų išvestinių finansinių priemonių tarpuskaitos.
Aštuntajame dešimtmetyje, kaip rašė Ch. Kindlebergeris, Londono Sitis veikiau priminė spekuliacinį burbulą nei tikrą varžovą, JAV bankams naudojantis Londonu, kaip „pereinamuoju kiemu“, JAV doleriais išreikštiems indėliams, laikomiems kitų šalių (daugiausia Europos) bankų bei kitų finansinių įstaigų sąskaitose, dar vadinamiems eurodoleriais.
Niekas negiedojo ditirambų Sičio talentų kalvei ar pranašesnei teisinei sistemai, kaip tą daugelis daro šiandien. Jo trauka, kaip Europos pinigų kanalo, šoktelėjo tik po devintojo dešimtmečio, paskatinta paprastesnio reguliavimo, politinio stabilumo ir jo narystės bendroje Europos Sąjungos rinkoje.
Šiandien šie pranašumai yra daug labiau pažeidžiami nei bet kada. Pereinamajam „Brexit“ laikotarpiui baigiantis gruodžio 31 dieną, kai Jungtinė Karalystė nebeturės nevaržomos prieigos prie ES rinkos, euro zonos centrai dalija pažadus dėl mokesčių lengvatų, o reguliuotojai mojuoja priverstinio persikraustymo rimbu. Finansinės įmonės, veikiančios Jungtinėje Karalystėje, jau perkėlė apie 7 500 darbuotojų ir daugiau nei 1,2 trln. svarų (1,6 trln. JAV dolerių) vertės aktyvų į ES.
Tai nėra masinis išsikraustymas, ir niekas netvirtina, kad Paryžius ar Frankfurtas staiga ims ir pakeis Londoną. Bet mes esame decentralizuotoje fazėje, kai daugelis centrų gali laimingai koegzistuoti. Dublino ir Liuksemburgo lėšų valdymo mazgai vilioja draudikus. Amsterdamas, naudodamasis savo sparčiu optinio stiklo pluošto tinklu, mėgina pritraukti prekybos įmones. „JPMorgan Chase & Co.“ perkelia 230 mlrd. JAV dolerių vertės aktyvų į Vokietiją. O „Europlace“, agentūra, reklamuojanti Paryžių kaip finansinį centrą, jau skelbia apie 4 000 tiesioginių darbo vietų Prancūzijos sostinėje.
Kaip ir kino juostoje „Svajonių Laukas“ europiečiai taip pat giria gilesnę kapitalo rinkų integraciją, kaip priemonę atlaisvinti trilijonus namų ūkių turto: jeigu Europos Sąjungai tai pavyks, bankai ateis.
Vis dėlto būtent šioje vietoje Ch. Kindlebergerio analizė turėtų sukelti šiurpuliukus žemyno pareigūnams. Spaudimas decentralizuoti turi ir didelių trūkumų: jis gali pakurstyti pasipriešinimą. Akivaizdžiai matome, kad bankai vilkina operacijų perkėlimą, patogiai prisidengdami COVID-19 pandemija, kad laimėtų daugiau laiko, nes jų nė kiek nedžiugina išlaidos, kurios jų laukia norint sukurti naujas tarpvalstybines įmones.
Kliūčių matoma ir kitur, pavyzdžiui, kovojant dėl atsiskaitymų eurais. Paryžius ir Frankfurtas iš pat pradžių dėjo uoliausias pastangas priversti, tarkim, Londono akcijų biržos grupės „London Stock Exchange Group Plc.“ LCH kliringo namus grąžinti veiklą į žemyną. Tokios pastangos sulaukia nuolatinio pasipriešinimo iš bankų, kurie baiminasi, kad tai reikštų didesnius mokėjimus už didesnių apimčių nerentabilų verslą.
Visa tai išryškina sumaištį ir Europos viduje. Europos centrinis bankas (ECB) siekia didesnio persikėlimų masto, rinkų kontrolės institucija ESMA reikalauja didesnių įgaliojimų prižiūrėti kliringo namus, esančius už ES ribų, o nacionalinės priežiūros institucijos suinteresuotos neprarasti daugiau galių ES valdžios organuose. Tvyranti įtampa, taip pat pakitę prioritetai dėl COVID-19, įtikino Briuselį leisti žemyninėms įmonėms ir toliau turėti prieigą prie svarbiausių Londono kliringo namų iki 2022 metų vidurio.
Nors įgyti tikrą žemyno varžovą Sičiui būtų pravartu, jam atsirasti trukdo vidiniai nesutarimai ir konfliktai, trukdantys gilesnei rinkos integracijai – apie galimas problemas prieš kelis dešimtmečius yra užsiminęs ir Ch. Kindlebergeris. Reglamento kovos už įtakos sferas ir gėdingi finansiniai skandalai tik išryškina šios užduoties mastą. Kapitalo rinkų sąjunga daugelį metų daug kalba, bet nieko nedaro.
Jeigu Europa nepradės rimtai vertinti integracijos, rašė Ch. Kindlebergeris, „nebus nė vieno bendro Europos finansų centro“.
ES turėtų įsiklausyti į perspėjimus iš praeities. Jai būtina apsispręsti dėl naujų prekybos sąlygų su vis dar dominuojančiu Londonu. Pasiekti tam tikrą reglamentuojamą ekvivalentiškumą būtų idealu, jis leistų ilgainiui išplėtoti vietinius centrus ir kartu, kiek įmanoma, išvengti rinkos trikdžių. O tada blokui reikės pertvarkyti ir sustiprinti ES finansinį reguliavimą. Atsižvelgus į prastą daugumos Europos bankų būklę – šią savaitę finansinių paslaugų įmonės „State Street“ strategė Marija Veitmanė juos pavadino „neinvestuotinais“, būsima kapitalo rinkų sąjunga turėtų būti darniai plėtojama kartu su visa bankų sąjunga ir tarpvalstybiniais bankų susijungimais.
Svarbu žinoti, kad ir geriausiai išdėstyti planai gali sužlugti. Vyriausybėms nepakanka tiesiog užsimanyti sukurti finansų centrą. Gali nutikti visokių netikėtumų – ir krizių taip pat. Jeigu ES apsiskaičiuos, gali laimėti ne tik Londonas, bet ir tolimi konkurentai Jungtinėse Valstijose ir Azijoje. Briuseliui gali tekti palaukti kiek ilgiau.
