Pirmiausia, aiškumo dėlei, reikia suprasti, jog beveik neįmanoma tikėtis, kad sumažinus mokesčius pajamos padidės jau per metus nuo įstatymo įsigaliojimo, ir respublikonams niekad nereikėjo žadėti, kad taip nutiks. Ilgainiui ekonominė plėtra ir mokesčių vengimo praktikos sumažėjimas gali padengti dalį patirto pajamų nuostolio. Bet netgi geriausio scenarijaus atveju, ta suma sudarytų apie trečdalį bendrų pajamų, prarastų dėl mokesčių sumažinimo. Įstatymo analizė rodo, kad jį įgyvendinus pajamos turėtų padidėti – iki 2024 metų. Bet tik dėl to, kad įstatymas apima tezes dėl galiojimo termino pabaigos ir kitas mokesčių pritraukimo nuostatas, pavyzdžiui, mokesčių skalės apibrėžimo pakeitimus. Be nuostatos dėl galiojimo termino pabaigos, įgyvendinus įstatymą pajamos mažėtų, bent jau iki 2027 metų.
Tad tiek tų argumentų, esą įstatymas leis padidinti pajamas. Bet kaip deficitai? Pagrindinė grėsmė, kurią kelia biudžeto deficitas, yra būsimoms kartoms užkraunama našta. Pagal šią teoriją dabartinė karta neatsakingai naudojasi valdžios sektoriaus išlaidų pranašumais, už tai nemokėdami.
Tai savaime suprantama tiesa, bet ne visi deficitai vienodi. Kai vyriausybė didina išlaidas, ji paprastai smukdo privačią ekonomiką. Toks pasirinkimas gali būti sveikintinas, bet tą daryti būtina atidžiai išnagrinėjus, su kokia našta – tiek artimiausiu metu, tiek ateityje – jis sietinas.
Kai vyriausybė mažina mokesčius, ypač kapitalo mokesčius, ji gali išlaisvinti išteklius ir užtikrinti didesnio masto ekonomiką būsimoms kartoms. Kitaip tariant, bendras mokesčių mažinimo poveikis augimui gali būti nejaučiamas kokį dešimtmetį ar net ilgiau. Būsimos kartos pajus didžiausius tokių pokyčių privalumus, tokius kaip didesnis produktyvumas ir didesnės algos.
Be to, didesnio masto, produktyvesnė ekonomika leidžia lengviau pakelti išaugusią skolos naštą. Kongreso Biudžeto biuro balų sistema, kurią naudojant išmatuojamas siūlomų įstatymų projektų poveikis federaliniam biudžetui, nuolat rodo, kad žemesnės pajamos ilgainiui pakursto deficito ir skolos augimą. Itin svarbu pažymėti, kad atliekant šią analizę reikia atsižvelgti į prielaidą, esą palūkanų normos augs ir skolos finansavimo kaina palaipsniui didins deficitą.
Tačiau remiantis šiomis prielaidomis, visi keliai, išskyrus subalansuotą biudžetą, veda link galutinio fiasko. Tikrovėje ekonominis augimas beveik visada viršija skolos finansavimo kainą. Tai rodo, kad nedideli deficitai gali būti finansuojami neapibrėžtą laiką. Iš tikrųjų, Jungtinės Valstijos fiksuoja biudžeto deficitą maždaug nuo septintojo dešimtmečio, o šalies skolos našta išlieka valdoma.
Mokesčių mažinimo ir darbo vietų aktas šiame kontekste atrodo ypač tinkamas. Šiuo metu Jungtinės Valstijos moka 1,6 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) savo skolai finansuoti. Šalies Mokesčių fondas numato, kad jeigu visos įstatymo projekto nuostatos galiotų nuolatos, bendras pajamų nuostolis iki 2027 metų pasiektų 1,4 trln. JAV dolerių. Jeigu jos būtų pratęstos neribotam laikui, skolos finansavimo kaina kasmet per metus didėtų 0,14 proc. BVP. Tačiau ilgainiui – per daugiau nei dešimt metų, – BVP ūgtelėtų 4,7 procento. Metinė našta ateities kartoms siektų mažiau nei 1/30-ąją dalį metinio BVP prieaugio.
O dabar įsivaizduokime, kad tokie prognozuojami ekonominiai modeliai klaidingi, kad išlaidos palūkanoms yra tris kartus didesnės nei tikėtasi ir kad augimas yra dešimtadaliu mažesnis. Tokiu atveju būsimoms kartoms nuostoliai būtų beveik garantuoti. Jas prislėgtų sunki skolų našta, o ūkio augimas būtų nepakankamas, kad galėtų ją padengti. Tokiu atveju sustabdyti mokesčių mažinimą būtų galima mažesnėmis politinėmis ar ekonominėmis sąnaudomis nei atšaukiant išlaidų programas. Kai Busho mokesčių mažinimas buvo iš dalies sustabdytas 2012 metais, dėl to kilo karšti debatai, bet jie neprilygsta tai audrai, kuri būtų kilusi mėginant praplėsti 2003 m. sveikatos priežiūros „Medicare“ programą.
Atsižvelgdami į lėtėjančio JAV ilgalaikio augimo prognozes, politikai turėtų atsargiai plėsti vyriausybės ilgalaikius išlaidų įsipareigojimus. Ir dėl tos pačios priežasties jie turėtų ryžtingai siekti augimą skatinančio modelių mažinimo.
