Išpardavinėja savo brangiausią turtą: kodėl Indijos vandens yra visur – tik ne Indijoje

1943 m., būdamas vaikas, Indijos ekonomistas Amartya Senas stebėjo vieną baisiausių XX amžiaus badmečių, siaubiančių jo gimtąją Bengaliją. Priešingai nei paprastai manoma, nelaimė nepasireiškė kaip visuotinis maisto trūkumas, vėliau rašė jis. Viduriniosios klasės „per visą badmetį nepatyrė nė menkiausių sunkumų“; badas pirmiausia paveikė „bežemius kaimo darbininkus“.

Šis pastebėjimas – svarbi pamoka Indijai, išgyvenančiai stygių to, kas svarbiau ir už grūdus: šalyje trūksta vandens. Kaip parodė A. Senas, badas nėra elementari pasibaigusių išteklių pasekmė; jis ištinka tada, kai kainos užkeliamos tiek, jog skurstantieji nebegali jų įpirkti. Dabartinė Indijos sausra taip pat vyksta ne dėl absoliutaus vandens trūkumo, bet dėl netinkamo jo paskirstymo ir neteisingai nustatytų kainų.

Drastiškiausiai tai pademonstravo krizė Čenajuje. Nors miestas dabar priklausomas nuo tanklaivių importuojamo vandens troškuliui malšinti, Indija tuo pačiu metu yra didžiausia pasaulyje vandens eksportuotoja:

Vadinamasis virtualus vandens eksportas – kai H20 molekulės „įmontuojamos“ eksportuojamose prekėse kartu su tomis, kurios dėl prekių gamybos tampa netinkamos vartoti – sudaro 95,4 milijardus kubinių metrų per metus, remiantis Vandens pėdsako tinklo (taupesnį naudojimą skatinančios grupės) surinktais duomenimis. Taigi Indija yra didesnė vandens eksportuotoja nei kitos, kur kas daugiau vandens išteklių turinčios šalys, kaip antai Brazilija, Rusija, JAV ir Kanada; minėtas vandens kiekis yra beveik keturis kartus didesnis nei 25 milijardai vandens kubų, kuriuos per metus sunaudoja Indijos namų ūkiai ir pramonė.

Iš esmės tai susiję su tuo, kad pagrindinis Indijos žemės ūkio eksportas yra ryžiai ir medvilnė, kuriems reikia tūkstančių litrų vandens kiekvienam kilogramui produkto. Cukrus ir vandeninių buivolų mėsa, du kiti pirmaujantys eksporto produktai, taip pat reikalauja daug vandens.

Pasauliniu mastu šių prekių anaiptol netrūksta. Indija blokuoja ryžių importą tarifais ir paprastai išsiunčia apie 10 proc. savo derliaus į užsienį. Šiuo atžvilgiu šalis prilygsta didžiausiam ryžių eksportuotojui Tailandui ir prisideda prie pasaulinio ryžių suvartojimo, kuris, kaip tikimasi, 2020 m. pasieks rekordinius 172 milijonus tonų. Medvilnės kainos per pastaruosius metus nukrito 20 proc., o pasaulinė atsargų dalis sudaro apie 60 proc. suvartojamo kiekio. Cukrus praėjusį rugpjūtį pasiekė žemiausią kainą per visą dešimtmetį.

Kišti šitiek vandens į apvalėjančius ryžių grūdus ir besipučiančius medvilnės kamuoliukus atrodo nusikalstamas brangių išteklių, taip reikalingų miestams, švaistymas. Kaip rašė mano kolega Mihiras Sharma, iki kitų metų gruntinio vandens pradės trūkti 21 Indijos mieste, įskaitant Naująją Delį ir Bengalūrą, o 200 000 žmonių šalyje kasmet miršta dėl nepakankamos prieigos prie saugaus vandens.

Jeigu Indija nori auginti šių miestų ekonomiką, ji privalo suteikti pagrindinius išteklius, būtinus jų funkcionavimui. Tačiau, nors miestiečiai turi skaičiuoti kiekvieną išgertą gurkšnį, ūkininkai gyvena kuo puikiausiai. Apie 70 proc. žemės ūkiui reikalingo vandens gaunama iš gruntinio vandens, o didžioji jo dalis pumpuojama iš dirvožemio stipriai subsidijuota, anglimis kūrenama elektros energija, o vėliau, kaip žinia, visiškai nenašiai sunaudojama.

Čenajaus baseine maždaug 79 proc. vandens paliekama žemės ūkiui ir gyvulininkystei, ir tik 11 proc. tenka namų ūkiams bei dar 10 proc. pramonei. Visoje šalyje skaičiai netgi dar labiau pakrypę žemės ūkio sektoriaus pusėn. Šalyje, kurios trečdalis populiacijos gyvena miestuose, žemės ūkis sunaudoja maždaug 90 proc. viso gėlo vandens, palyginus su 64 proc. Kinijoje, 60 proc. Brazilijoje ir 44 proc. Nigerijoje.

Galima būtų teigti, kad toks netolygus paskirstymas – kaina, kurią Indija moka už neturtingų kaimo gyventojų rėmimą. Tai ne visai tiesa. Ūkininkai, turintys prieigą prie siurbiamo gruntinio vandens, paprastai nėra tie mažas pajamas gaunantys smulkūs fermeriai, bet daug didesnio masto kaimo įmonių savininkai, galintys finansuoti siurbimo įrangos pirkimus.

Šie skaičiai atspindi galingą politinį grupavimą, kuris priešinasi tokioms priemonėms, kaip energijos matavimas ir vandens nukreipimas į miestus, kuriuose taip reikalingas vanduo. Neturtingi kaimo gyventojai anaiptol nemirksta vandeny. Kas jau kas, o būtent smulkūs fermeriai, priklausomi nuo rankomis semiamo šulinių vandens, vargsta labiausiai, kol jų turtingesni kaimynai ramiai sau pumpuoja vandenį.

Toks status quo negali tęstis ilgai. Ministras pirmininkas Narendra Modi pažadėjo kiekvienam Indijos namų ūkiui iki 2024 m. suteikti galimybę naudotis geriamuoju vandeniu iš vamzdynų – tai tikslas, kuris neišvengiamai reikalauja, kad ūkiai atsiriektų mažesnę pyrago dalį. Dar blogiau, klimato kaita ir pernelyg gausus gruntinio vandens išgavimas jau stumia sistemą į lūžio tašką.

Tai vis ta pati sena istorija, apie kurią kalbėjo A. Senas. Kaip ir 1943 m., Indijos neturtingieji ir bežemiai gyventojai (tiek miestuose, tiek kaimo vietovėse) turi kentėti, kol turtingieji ir žemvaldžiai klesti. Jeigu N. Modi nori įvykdyti savo rinkiminius pažadus, tai turės pasikeisti.