Perėjimas prie mažiau anglies dvideginio išskiriančios ekonomikos gali pakurstyti infliaciją, – tačiau palūkanų normų didinimas, kaip reakcija į tai, gali trukdyti investicijoms į švaresnę energiją. Taigi pinigų politika ir pastangos gelbėti planetą gali veikti viena prieš kitą ir mesti šešėlį per pastaruosius tris dešimtmečius vyravusiai filosofijai, orientuotai į vartotojų kainas.
Tad peršasi prielaida, kad Europos centriniam bankui (ECB) gali tekti priimti nelengvus sprendimus. Didinti skolinimosi išlaidas reiškia didinti investicijų į kovą su klimato kaita kainą. Tačiau jei pareigūnai vietoj to toleruos aukštesnes vartotojų kainas – toks požiūris buvo išsakytas per ECB 2021 m. strategijos peržiūrą, – jie rizikuoja neįvykdyti savo įgaliojimų.
Politikos formuotojai gali žengti ir radikalesnį žingsnį ir pamėginti pertvarkyti pinigų sistemą taip, kad į ją būtų įtraukta regiono aplinkosaugos aktyvistų svajonė, kuria iki šiol nebuvo per daug žavimasi ir kuri Azijoje jau pradėta įgyvendinti: „žaliosios“ paskolos.
Tokios ekstremalios klimato situacijos kaip miškų gaisrai Kanadoje ir sausra pietų Europoje išryškina šią problemą, ir, kad ir kaip centriniai bankai reaguotų, jų atsainus požiūris į pagalbą pereinamuoju laikotarpiu vis sunkiau sulaukia palaikymo. Europos Sąjungai įsipareigojus iki 2050 metų sukurti pirmąjį pasaulyje neutralaus poveikio klimatui žemyną, šis regionas atsiduria problemos sprendimo priešakyje.
„Jei jie neskatins investicijų, tai gali būti nenaudinga perėjimui prie naujos energetikos sistemos, – teigė Didier Borowskis, „Amundi“, didžiausios Europoje turto valdytojos, valdančios 2 trilijonus JAV dolerių, makropolitikos tyrimų vadovas. – Atsiranda sudėtingas kompromisas tarp jų veiksmų ir jų įgaliojimų užtikrinti kainų stabilumą.“
Būtinybė imtis skubių priemonių kasdien tampa vis akivaizdesnė, nes planetoje ir toliau fiksuojami susirūpinimą keliantys kraštutinumai, nuo rekordiškai žemo Arkties ledo lygio iki rekordiškai aukštos vandenynų temperatūros.
Pereinamasis laikotarpis, tikėtina, padidins infliaciją dėl įvairių veiksnių, pavyzdžiui, didesnių anglies dioksido mokesčių arba būdų pakeisti labai taršias intensyviai naudojamas technologijas iš pradžių brangesnėmis, bet ekologiškesnėmis alternatyvomis.
„Bloomberg NEF“ duomenimis, pernai susijusios išlaidos pasiekė rekordinę 1,1 trilijono JAV dolerių sumą, o norint iki 2050 metų pasiekti nulinę grynąją taršą, prireiks 6,7 trilijono JAV dolerių metinių pasaulinių investicijų. Centriniai bankai tam daro įtaką, nes skolinimosi išlaidos atsinaujinančiųjų išteklių projektams daro didesnį poveikį nei iškastinio kuro projektams, teigė analitikė Stephanie Muro.
Metalų, kurie leistų atsisakyti angliavandenilių, poreikis išaugs nuo šiandieninio 52 megatonų lygio iki 242 megatonų 2050 metais. Tikėtina, kad ličio, pagrindinės baterijų sudedamosios dalies, paklausa viršys pasiūlą.
Euro zonos infliacija iki dešimtmečio pabaigos gali būti net 0,3 procentinio punkto didesnė, rodo Tarptautinio valiutos fondo (TVF) apskaičiavimai.
Švedijos centrinis bankas „Riksbank“ panašiai nustatė, kad pereinamuoju laikotarpiu energijos kainos didės, nes atsisakant daug anglies dioksido išskiriančių technologijų trauksis bendra pasiūla, o investicijos į naujas technologijas didins paklausą.
„Mūsų analizės rodo, kad perėjimas prie naujos energetikos sistemos reiškia šiek tiek didesnį infliacinį spaudimą, – teigė „Bundesbank“ pareigūnė Sabine Mauderer, centrinių bankų tinklo „Network for Greening the Financial System“ (NGFS) vicepirmininkė, kuri greitu metu perims šios pinigų ir priežiūros institucijų grupės vairą. – Centrinių bankų vadovai turi atsižvelgti į tokį vystymąsi. Tuo pat metu kainų stabilumas yra geriausias indėlis, kokiu galime prisidėti, kad perėjimas būtų sėkmingas.“
Klimato kaita pati savaime kursto kainų augimą, nes besikeičiantys orai kenkia natūralioms sistemoms, kuriomis grindžiama šiuolaikinė ekonomika, nuo žemės ūkį niokojančių sausrų iki tiekimo trikdžių dėl išdžiūvusių upių.
Stichinės nelaimės turės „reikšmingą teigiamą poveikį“ infliacijai, vis labiau apsunkindamos ECB darbą, 2021 metais rašė Londono SOAS („School of Oriental and African Studies“) ekonomistai.
„Šiuo metu infliaciją jau dabar kursto klimato kaita, o tai mane asmeniškai labai gąsdina“, – pažymėjo Amsterdamo universiteto docentas Jensas van 't Kloosteris.
Nors centriniai bankai prisiėmė vaidmenį kovoje su klimato kaita, daugelis jų, įskaitant ECB, nurodo, kad jų rankos supančiotos dėl prisiimtų įgaliojimų infliacijos srityje.
Tačiau „Amundi“ atstovas D. Borowskis teigia, kad nors užduotis įtvirtinti infliacijos lūkesčius siejama būtent su politikos formuotojais, pinigų politikos režimams gali tekti prisitaikyti ir būti pasirengusiems leisti tam tikrą kainų augimą dėl pereinamojo laikotarpio.
„Centrinių bankų valdytojai negali tiesiog pasakyti: „Na, šis procesas trumpuoju laikotarpiu didina infliaciją, todėl aš kelsiu palūkanų normas“, – sakė jis, apibūdindamas tokią reakciją kaip „bevaisę“.
ECB tvirtina, kad tvarkingo perėjimo poveikis jo politikai turėtų būti nedidelis, ir pasiūlė tam tikras problemos sprendimo strategijas. Tarp jų: akcentuoti infliacijos rodiklius, išskyrus infliaciją energijos srityje, ir orientuotis į ilgesnį laikotarpį.
Tai galėtų reikšti, kad neatitikimas truks du dešimtmečius, tai yra ilgiau nei dviejų ECB pirmininkų kadencijos.
Buvęs TVF vyriausiasis ekonomistas Olivier Blanchard‘as argumentuoja, kad toks laikotarpis vis dar yra ribotas. Jis yra infliacijos tikslų didinimo šalininkas, tačiau, jo nuomone, klimato kaitos sukeliamos permainos nepateisina tokių pokyčių.
„Tai tik pereinamojo laikotarpio problema, – teigė jis. – Jei didesnes „žaliąsias“ investicijas traktuojame kaip apie 10 ar 20 metų trukmės projektą, ši pereinamojo laikotarpio problema nėra reikšminga.“
Nors ECB įrodė esąs pasirengęs pokyčiams ir 2025 metais žada dar kartą peržiūrėti strategiją, pareigūnai nerimauja dėl nukrypimo nuo savo įgaliojimų, ypač aukštos infliacijos laikotarpiu. ECB vykdomosios valdybos narės Isabelės Schnabel nuomone, niekam nereikėtų leisti išstumti pagrindinės banko misijos.
„Didžiausias mūsų indėlis skatinant investicijas – ne tik ekologinio pereinamojo laikotarpio srityje, bet ir kitur – būtų grįžti prie kainų stabilumo ir kiek įmanoma sukurti stabilią makroekonominę aplinką“, – sakė ji šiais metais naujienų agentūrai „Bloomberg“.
Su tuo sutinka ir Guntramas Wolffas, vadovaujantis Vokietijos užsienio santykių tarybai ir nuolat konsultuojantis Europos vyriausybes.
„Sušvelninti klimato kaitos išlaidas ir poveikį yra finansų ministerijų, mokesčių mokėtojų ir politikų užduotis, – teigė jis. – Centrinio banko užduotis nėra susitaikyti su aukštesne infliacija ir labiau įtraukti tam tikras visuomenės grupes į išlaidų ribojimą.“
Politinė įtampa akivaizdi. Šveicarijos nacionalinis bankas (SNB), kuris nėra linkęs prisiimti vaidmens pereinamojo laikotarpio procese, balandžio mėnesį akcininkų susirinkime sulaukė protestų.
ECB pirmininkė Christine Lagarde siekia teikti pirmenybę šiai problemai ir nenori, kad kainų stabilumo užtikrinimas pakenktų pereinamojo laikotarpio investicijoms.
Štai kodėl „žaliasis“ kreditavimas gali būti išeitis. Politika, kuri yra palaikoma aktyvistų ir kuriai priešinasi pareigūnai, nenorintys subsidijuoti jokio atskiro ekonomikos sektoriaus, iš tikrųjų gali būti nulemta savanaudiškų interesų, padedanti remti vienų ar kitų pagrindinį uždavinį.
NGFS taip pat nagrinėja tikslines kreditavimo operacijas kaip vieną iš priemonių, kurią galėtų apsvarstyti centriniai bankai.
Panašiai kaip ankstesniais ECB pasiūlymais – siūlant bankams palūkanų normos nuolaidą, jei jie lėšas panaudotų kreditams teikti, – tokia priemone būtų galima suteikti naujų pigesnių paskolų, jei jos būtų panaudotos kovoje su klimato kaita.
„Neturėtų būti taip, kad centriniai bankai patys imtųsi vykdyti klimato politiką, nes išrinkti pareigūnai nieko nedaro, – teigė J. van 't Kloosteris, vienas iš pagrindinių šios priemonės šalininkų. – Tačiau galbūt sustabdyti kai kurias investicijas, kurios iš tikrųjų nedera su perėjimu, arba galbūt skatinti kai kurias investicijas, kurios dėl tam tikrų priežasčių nėra daromos, būtų geras sprendimas.“
Azijos centriniai bankai tokias priemones kurį laiką naudojo pereinamajam laikotarpiui paremti.
Kinijos centrinis bankas nuo 2021 metų lapkričio mėnesio siūlo pigų finansavimą bankams, kurie skolina įmonėms, padedančioms mažinti anglies dioksido emisijas. Tais pačiais metais Japonijos centrinis bankas pristatė savo kreditavimo schemą.
Ch. Lagarde leido suprasti, kad yra atvira šiai idėjai. I. Schnabel taip pat neatmetė šios idėjos, „kai vėl atsiras galimybių sušvelninti politiką“. Nė viena iš pareigūnių nesiejo jos su infliacijos tikslo nustatymu.
Europos valstybės remiami kreditoriai galėtų imtis šios užduoties. Tačiau „žaliasis“ kreditavimas taip pat atitinka centrinio banko kainų stabilumo misiją, nes daugiau atsinaujinančiosios energijos turės „reikšmingą slopinimo poveikį infliacijai“, sakė Azijos plėtros banko instituto mokslinių tyrimų skyriaus vicepirmininkas ir buvęs ECB ekonomistas Johnas Beirne‘as.
„Nemanau, kad turėtų kilti didelių rūpesčių aiškinantis, kodėl tokio pobūdžio programos gali būti vykdomos bendrame centrinio banko mandato kontekste“, – teigė jis.
Politikos formuotojai, ilgą laiką tvirtinę, kad vyriausybės pareiga nuspręsti, kokias pramonės šakas remti, neskuba su tuo sutikti, Bet buvęs Anglijos centrinio banko (BoE) vadovas Markas Carney‘is yra įsitikinęs, kad toks požiūris turi pasikeisti.
„Klimato kaita yra itin svarbi makrolygiu, – pabrėžė jis neseniai pasakytoje kalboje. –Klimato politika ir pereinamojo laikotarpio tempas tiesiogiai veikia fiskalinės ir pinigų politikos veiksmingumą.“
