Labai žemas nedarbas didžiausiose ekonomikose nekursto atlyginimų šuolio ar infliacijos. Tokia tendencija glumina apžvalgininkus, nes nedarbo lygis kone kas mėnesį smunka iki naujų žemumų: pavyzdžiui Jungtinėse Valstijose nedarbas pasiekė 48 metų žemumas, Vokietijoje jis pasiekė žemiausią lygį per visą savo istoriją, o Jungtinėje Karalystėje (JK) nedarbo lygis nukrito iki žemiausio lygio per 43 metus. (Japonijoje, kurios darbo rinkai būdingos specifiniai savitumai, nedarbo lygis siekė 2,4 proc.).
Praėjus dešimtmečiui po JAV banko „Lehman Brothers“ griūties ir vėliau kilusios ekonominės krizės, mes vis dar galime šį galvosūkį vertinti klaidingai. Kas, jeigu raktas čia glūdi tiek tų pačių griežtų darbo rinkų struktūroje, kiek ir įprastose globalizacijos priežastyse, tokiose kaip robotai ir silpnesnės profsąjungos? Vyriausiasis Anglijos centrinio banko ekonomistas Andy‘is Haladane‘a s šiuo klausimu turi keletą idėjų.
Daug kas priklauso nuo to, kaip išnarpliojamas šis galvosūkis. Jeigu darbo jėgos kainos mechanizmas būtų veiksmingiau reguliuojamas, centriniai bankai turėtų galimybę politiką nustatyti teisingai. Kai palūkanų normų didinimas priklauso nuo augimo, kainų bei darbo vietų dinamikos, pareigūnai gali pernelyg greitai ir per smarkiai kelti palūkanas. Kita vertus, kai palūkanos nedidinamos, o atlyginimai pagaliau šauna į viršų, pareigūnai gali būti priversti vėliau imtis drastiškesnių priemonių.
A.Haldane‘as savo kalboje, išsakytoje šį mėnesį, spalį, pripažino, kad asmenys, kurie paliko savo darbo vietą ir perėjo dirbti pas kitą darbdavį, iš tikrųjų tokiam žingsniui pasiryžo, paskatinti didesnių atlyginimų. Pasiliekantiems darbuotojams algos paprastai nesikeisdavo.
„Nepaisant griežtėjančios darbo rinkos, bendrovės nesijaučia priverstos ženkliai kelti atlyginimus, kad išsaugotų darbuotojus“, - sakė Anglijos centrinio banko pareigūnas A. Haldane‘as.
Kaip praktikuojantis centrinio banko pareigūnas A, Haldane‘as negalėjo tiesiai šviesiai išreikšti šios minties, tad aš jam padėsiu: laikraščiai mirgėte mirga nuo ryškių antraščių apie žemiausius nedarbo lygius nuo neatmenamų laikų, dar prieš Margaret Thatcher erą, jos dominavimą politikoje. Bet „būti užimtam darbo rinkoje“ šiandien, kai atlyginimų augimas toks netolygus, įgauna visiškai kitą prasmę.
A.Haldane‘as taip pat atkreipia dėmesį į sutarčių pokyčius. Šiuo metu itin madinga sąvoka - dalijimosi arba „gig“ ekonomika, apjungianti laikiną pavadavimą, agento darbą arba savisamdą Kai kuriems žmonėms patinka lankstumas, bet daug didesnė jų dalis tokio lankstumo prisibijo.
A. Haldane‘as pasidalijo savo mintimis:
– Kodėl įtakingos, didelį svorį turinčios bendrovės šiuo metu jaučia mažesnį poreikį kelti algas, kad išsaugotų personalą, nei anksčiau? Arba, kodėl ir kaip galėjo smukti dabartinių darbuotojų perkamoji galia?
– Vienas iš galimų paaiškinimų būtų neseniai priimti pokyčiai darbo sutartyse. Nors neužtikrintumo dėl darbo vietos laipsnis kaip ir sumažėjo, nes žmonės jau mažiau baiminasi prarasti darbą, neatmetama galimybė, kad auga struktūrinis su darbu susijęs nesaugumas, nes žmonės savo darbe vis labiau jaučiasi neužtikrinti dėl savo darbo valandų ir gaunamų pajamų.
A.Haldane‘as kalbėjo daugiau apie situaciją Jungtinėje Karalystėje, tačiau sąsajos su Jungtinėmis Valstijomis labai realios. Jeigu A. Haldane‘as teisus, infliacija gali nepakurstyti didesnių permainų, kad ir koks būtų žemas nedarbo lygis.
Būtų visiškai suprantama, jei kalbėtume apie 3 proc. nedarbą. Bet kaip veikia ekonomika, kai nedarbo lygis smunka iki dviejų ar vieno procento? Belieka tik spėlioti.
