68-erių metų kapitonas nerodo jokių emocijų, nes žuvis aukcione bus parduota už padorią kainą. A. Albonigamayoras – paskutinis ilgos Bermėjo žvejų dinastijos palikuonis ir jam rūpi tiktai kitas laimikis. „Rytoj vėl norėsiu žvejoti, – sako jis, akcentuodamas žodžius išskirtine baskų kalbos, tokios senos, jog niekas nežino, kada ji atsirado, tartimi. – Šį kartą gal net negrįšiu namo. Nusnūsiu laive, ir tiek.“

A. Albonigamayoras to nežino, bet jis atlieka svarbų darbą kovoje su klimato kaita. Kiekvieną kartą išplaukęs į jūrą jis pargabena mažiausiai anglies dioksido išskiriančių gyvūninių baltymų. Konservuotas aliejuje ir sukimštas į skardines bei stiklainius vos už puskilometrio įsikūrusiose gamyklose, jo laimikis – ilgapelekis tunas – tampa šylančios planetos klimato sprendimu. Tai patiekalas, kuris yra pigus, nereikalauja energijos šaldymui, beveik niekada nesugenda ir, įdėjus šiokių tokių pastangų, tvariai pagaminamas.

Tai, kaip mes maitinamės, yra pagrindinis šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų šaltinis, stumiantis pasaulinę temperatūrą į kraštutinumus. 

Pažymėti
Dalintis
Nuomonės