68-erių metų kapitonas nerodo jokių emocijų, nes žuvis aukcione bus parduota už padorią kainą. A. Albonigamayoras – paskutinis ilgos Bermėjo žvejų dinastijos palikuonis ir jam rūpi tiktai kitas laimikis. „Rytoj vėl norėsiu žvejoti, – sako jis, akcentuodamas žodžius išskirtine baskų kalbos, tokios senos, jog niekas nežino, kada ji atsirado, tartimi. – Šį kartą gal net negrįšiu namo. Nusnūsiu laive, ir tiek.“
A. Albonigamayoras to nežino, bet jis atlieka svarbų darbą kovoje su klimato kaita. Kiekvieną kartą išplaukęs į jūrą jis pargabena mažiausiai anglies dioksido išskiriančių gyvūninių baltymų. Konservuotas aliejuje ir sukimštas į skardines bei stiklainius vos už puskilometrio įsikūrusiose gamyklose, jo laimikis – ilgapelekis tunas – tampa šylančios planetos klimato sprendimu. Tai patiekalas, kuris yra pigus, nereikalauja energijos šaldymui, beveik niekada nesugenda ir, įdėjus šiokių tokių pastangų, tvariai pagaminamas.
