– Jei neklystu, jau penkerius metus gyveni Havajuose. Man ši šalis atrodo kaip atostogų metafora arba kažkoks Eldoradas, kuriame žemėn bumbsi kokosai, o ant apvalių moterų klubų linguoja palmių lapai. Tokia būtų mano paviršutiniška impresija. O koks šis kraštas atrodo tau, jau ne taip trumpai jame pagyvenus? Ką čia veiki per dienas?
– Kauai sala energiškai labai stipri vieta – tai Polinezijos trikampio karūna. Viskas, pasak vietinių, vyksta paprastai: arba sala tave greitai išspjauna, arba pasilieka. Gamta čia išties nuostabi: džiunglės, balti smėlio paplūdimiai, saulė ir jokių sausumos plėšrūnų ar nuodingų gyvių. Mano veikla Kauai yra minimali – ji sukasi aplink sūnų Hoką Winterį, kuriam dabar dveji, ir kosmologijos studijas. Mėgstu leisti laiką su sūnumi, dabar, kai rašau, aš sėdžiu sode, o jis laksto aplink ir žaidžia su katėmis.
– Su kokia kultūra susiduri gyvendamas Havajuose? Kaip čia atrodo kultūrinis gyvenimas ir kiek pats į jį įsitrauki?
– Pirmaisiais metais, kai atplaukiau į salas, buvau aktyvus: muzikuodavau turguose, domėjausi šamanizmu, grodavau havajietiška gitara su vyresniaisiais muzikantais, dalyvaudavau Šiaurės Amerikos indėnų ceremonijose. Na, manęs visur buvo daug, kaip anksčiau Lietuvoje.
Jei palygintume salą iš kultūrinės perspektyvos su Europos miestais, čia mažai kas vyksta. Kelis kartus nuskridau į Niujorką ir „prasinešiau“ po parodas, galerijas, nekomercinio kino teatrus...
Salose kultūra yra tribalinė arba ezoterinė, jei taip galima pasakyti. Dauguma Amerikos dvasinių ieškotojų atsikelia čia – tai jogai, šamanai, dvasiniai gydytojai, žyniai, praeitų gyvenimų mąstytojai, angelų draugai, mistikai, astrologai... Šalia egzistuoja ir havajiečių kultūra su savo tradicijomis, tatuiruotėmis, muzika, šokiais, festivaliais ir taip toliau.
Pastaruosius kelerius metus studijavau ir žmogaus dizainą – tai naujas, nuodugnus mokslas bei eksperimentas, atliekamas žaidžiant su naujais sprendimų priėmimų būdais, kosmine mechanika ir žmonių diferencija. Yra keturi žmonių tipai: projektoriai, manifestoriai, reflektoriai ir generatoriai – kiekvienas jų turi unikalų ir autentišką būdą priimant sprendimus.
– Kaip manai, ką reikėtų galvoti ir kaip elgtis, kad būtumei laisvas žmogus?
– Leisti kūnui, o ne protui priimti sprendimus. Juk protas visada nurodinėja, ką mums daryti, tačiau mes gyvename kūnuose. Jie – aukštos klasės mašinos ir jeigu duodi kūnui šansą, jis nuveža tave ten, kur tu ir turėtumei būti.
Pavyzdžiui, mes susidomime nauja filosofija ir nutariame keistis, bet realiai tam būtini bent septyneri metai, nes per tiek laiko atsinaujina visos ląstelės. Taigi vieną konceptą pakeisti kitu kūnui tiesiog reikia laiko. Štai žmogus nusprendžia, kad valgyti mėsą blogai, kad jis turi būti vegetaras, bet praeina pro kompaniją, parke kepančią kepsnius, ir jo burnoje atsiranda seilių.
Tai elementarus pavyzdys, kai protas sako viena, o kūnas – kita. Aš pasijutau laisvas, kai nustojau kurti strateginius planus, kaip turi atrodyti mano gyvenimas ir koks jame mano vaidmuo. Kad ir kaip elgtumeisi – gyvenimas vis tiek vyksta. Ar sėdžiu vietoje, ar bėgu, mano greitis vienodas – daugmaž 450 000 km / h aplink žvaigždę (vienas dabartinių mano hobių – stebėti planetas ir jų programą, pagal kurią mes judame). Žmonės kartais manęs bijo, kai pasakau, kas nutiks ateinančią savaitę. O juk tai galima apskaičiuoti mechaniškai, be burtų ir magijos.
– Ar laikai atmintyje kokį nors per spalvingus tavo kelionių metus nutikusį kvapą gniaužiantį nuotykį, kurį norėtum papasakoti anūkams? Jei taip, gal sutiktum juo pasidalyti su „Nemuno“ skaitytojais?
– Oi, nuotykių patyriau labai daug. Dabar prisimenu ir stebiuosi savo drąsa keliauti skersai išilgai per pasaulį ir tiesiog stebėti žmones. Keliaudavau vienas pakeleivingomis mašinomis be pinigų, kartais miegodavau statybvietėse, ant stogų, šieno žaginiuose, gatvėse.
Valgydavau, kas pakliūdavo, ir susitaikydavau su bet kokia situacija. Taigi gyvenau radikaliai. Vėliau plėtėsi mano socialiniai ryšiai, atsiverdavo durys ir milijonierių, ambasadorių, pilotų, religinių lyderių namuose. Buvo įdomus, drąsus ir spalvingas tarpsnis, tuo metu kaip chameleonas gebėjau prisitaikyti prie bet kokių žmonių, sąlygų ir aplinkybių. Ko ieškojau? Galbūt meilės, krypties? Gal savęs ar savo vaidmens šitam pasauly? Ar radau? Radau daugiau, negu ieškojau, kai nustojau ieškoti. Ir tai neturi nieko bendra su tuo, ko aš maniau, kad man reikia.
– Ar galėtum teigti, kad muzika veikia tavo asmenybę?
– Muzika padeda išjudinti mano emocinę energiją. Ypač grojant instrumentais, kurie išverkia giliausias sielos gelmes. Tačiau scena ir buvimas matomam bei girdimam man nėra būtini. Muzika – kaip vaistai, nors dabar dažniau renkuosi tylą. Paprastai muzikos klausau, kai užmezgu artimesnį ryšį su muzikantais, kurie padovanoja man savo įrašų arba pagroja „gyvai“. Tas pats ir kalbant apie rašytojus, dailininkus... Jeigu atsiranda asmeninis ryšys, pasidomiu tų žmonių kūryba, bet iš abstrakčios kolektyvinės pasiūlos pas mane nerasi nei įrašų, nei knygų.
– Ar mėgsti kiną? Galbūt turi kokių nors daugybę kartų peržiūrimų ir vis iš naujo „atrandamų“ juostų?
– Kartais žiūriu filmus. Nesu Holivudo fanas, nors kai kurie mano kaimynai yra iš ten. Aš neturiu favoritų, neatsimenu nei pavadinimų, nei režisierių, bet manyje išlieka matyti kadrai – nuo japonų klasikos ar Tarkovskio stiliaus filmų iki psichodelinės animacijos. Niujorke buvau Jono Meko kino centre, ar kaip ten jis vadinasi, žiūrėjau filmą apie paukščius...
– Koks pats didžiausias absurdas, nutikęs tavo gyvenime?
– Man atrodo, absurdiška, kad esu uždarytas į šią formą. Būti įmestam į kūną be jokio paaiškinimo, kas, kaip ir kodėl, be vartojimo instrukcijos – absurdas. Toks jausmas, jog viskas, kas man sakyta apie pasaulį ir realybę, nuo pat pradžių buvo melas. Tai niekieno kaltė – tik scenarijus. Esu kaip vaikas, kuris turi išmokti vaikščioti iš naujo.
– Zigmundas Baumanas šiuolaikinius žmonių santykius įvardijo kaip „likvidžią meilę“. Kaip manai, ar žmonės iš tiesų bijo įsipareigojimų ir negeba išsaugoti ilgalaikių ryšių?
– Jeigu žiūrėtume iš kosminės perspektyvos: du objektai erdvėje skrenda tuo pačiu greičiu, laiku ir kryptimi – tai nedažnas reiškinys. Tačiau bandyti suprojektuoti bendrą skrydį su tuo asmeniu visam laikui žinant, kad kas septynerius metus mes absoliučiai pasikeičiame, yra drąsu.
Be abejo, egzistuoja visuomenės sugalvoti scenarijai, o tai – tikrai nebūtinai kiekvieno asmeninė tiesa. Dabar – individualumo laikotarpis, kiekvienas gyvena sau. Tai – programos dalis. Na, tiesiog toks „oras“, kuris nepalankus šeimai, ir jau niekada nebebus, kaip buvo – basta.
Kalbu ne vien apie šeimą – realu, kad greitai, maždaug po šimto metų, nebus jokio poreikio religijoms, dievams, iširs gentys, išnyks parama vienas kitam. Ateina nauja žmonių rūšis, kuriems mūsų tradicijos rūpės tiek, kiek mums rūpi orangutangai. Tai jau akivaizdu – klimato atšilimas ir per pastaruosius keliasdešimt metų milžiniškai išaugęs autizmas yra mutacijos dalis... Lieka tik prisėsti su „popkornais“ ir stebėti šį filmą, džiaugiantis paskutinėmis šio laiko projekcijomis. Šiandien man taip atrodo, kai stebiu kosminius ciklus, kurie keičiasi maždaug kas keturis šimtus metų. Žinoma, aš nebūtinai teisus, tai galite priimti tik kaip mano fantaziją.
– Lietuvoje vis pasirodo kokia nors debatų laida apie homoseksualų santuokas ir šeimos sampratą. Kaip tu supranti santuokos instituciją, kam ji reikalinga?
– Manau, tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje oficiali santuoka kol kas vis dar teikia socialinių privilegijų. Tačiau beveik 60 proc. planetos žmonių apskritai neturi atsakomybės, ir tie pažadai reiškia nedaug. Tad jei tu nesi saugus pats su savimi, tavęs neišgelbės jokia santuoka.
Kalbant apie homoseksualus, nesvarbu, kad kitiems jų šeimos modelis atrodo neetiškas ir nenatūralus – jie tiesiog yra. Galima mėginti ignoruoti, bet ką tai keičia? Girdėjau, kaip Irano prezidentas, atvažiavęs į Niujorką, sakė, kad pas juos gėjų nėra, ir salė prapliupo juoku. Žodžiu, ar jų sąjunga bus vadinama šeima, ar kokiu kitokiu žodžiu, esmės nelabai keičia. Jei atvirai, man kolektyviniai debatai ir tos dilemos nerūpi – nuobodu. Mano šeima yra žmonės, kurie šalia, nesvarbu, ar mus sieja kraujo ryšys, ar ne.
– Tau teko pabūti populiariosios kultūros diskurse, vėliau, regis, nuo to tiesiog sėkmingai pabėgai į kitą pasaulio kraštą. Kaip manai, ar populiarumas yra toks jau nedvasingas dalykas? Ir kodėl mūsų sąmonėje vis dar įsirėžusi griežta rimtosios ir populiariosios kultūros takoskyra?
– Aš labai jautrus – matau žmones ir jų sistemas. Galbūt žinojau, kokį charakterį suvaidinti, kad būčiau mylimas, norimas ir populiarus vienoje ar kitoje sferoje. Man tai atrodė įdomu. Tarkim, iš dalies pavyko, bet tas šaukimas apie save galų gale labai išvargino, aš išsekau fiziškai. Kaip ir teatro aktoriams, kurie pernelyg įsijaučia į vaidmenis ir užmiršta save, man vis atrodė, jog aplinkiniai mane regi kaip aktorių, niekada nepažiūrėdami į akis. O spektaklis niekada nesibaigia. Kartais tenka pereiti žemynus, kad išdrįstum nusiplėšti kaukę ir išmesti iš galvos viską, kuo manei ir tikėjai esantis anksčiau.
– Ar yra klausimas, į kurį norėtum atsakyti, tačiau žurnalistai jo niekada neužduoda?
– Kad man nekyla klausimų – tiesiog filtruoju girdėtuosius. Turiu autentišką filtrą, kurį galime pavadinti mano matymu. Be to, savęs neidentifikuoju nė su viena galvoje praplaukiančia nuomone ar klausimu. Taigi visiškai komfortabiliai jaučiuosi nežinodamas.
– Ir pabaigai. Ko palinkėtumei Kauno inteligentams, kurie dabar rankose laiko šį „Nemuno“ numerį ir siurbčioja kavutę?
– Kauno inteligentas man skamba kaip gana egzotiškas vaidmuo (aš asmeniškai, jau minėjau, patyriau, kad sunkiausia bandyti save įtikinti, kad esi būtent tas). Tačiau kiekvienam savo. Linkiu mylėti save ir saulės!
