Antradienį šalia Vilniaus menininkų kalnelyje esančio V. Šapranausko kapo taip pat buvo padėta baltų gėlių puokštė, degė žvakės.
Netikėta aktoriaus mirtis sukrėtė visą Lietuvą. V. Šapranauskas iš gyvenimo pasitraukė savo namuose, balandžio 18, prieš dešimt metų.
Netekties sukrėsta Lietuva paskutinį sudie aktoriui tarė Vilniaus Mažajame teatre. Panorusių paskutinį kartą pagerbti legendinį aktorių buvo tiek daug, kad minios žmonių tiesiog užtvindė Vilniaus Gedimino prospektą. Amžinojo atilsio aktorius atgulė Vilniaus menininkų kalnelyje.
Iki šiol garsiai kalbama apie neišdildomą aktoriaus charizmą ir neįtikėtinas aukštumas siekusį talentą.
Daugiau nei dvejus metus V. Šapranausko kapo vietą žymėjo medinis kryželis. Prie jo dažnai degdavo žvakės, būdavo atnešamos gėlės, dažnai tamsiai violetinės kalijos ar jų puokštės.
2015 metais, prieš pat Visų Šventųjų dieną, V. Šapranausko kapo vietoje buvo padėta didžiulė akmeninė plokštė. Ant jos išgraviruota: aktorius Vytautas Šapranauskas, 1958–2013.
Praėjus daugiau nei trejiems metams po aktoriaus mirties, akmeninę plokštę papuošė ir paskutinis paminklo akcentas – metalinė kėdė ir ant jos padėta karnavalinė kaukė.
Bičiuliai dalijosi įsimintinomis akimirkomis
Mirties metinių dieną įsimintinu kadru praėjusiais metais pasidalijo ir Vokietijoje gyvenanti žinoma žurnalistė Jurga Klimaitė-Riebling.
„10 metų be Šapro. Nepakeičiamų yra“, – rašė moteris šalia nuotraukos, kurioje ji įamžinta su V. Šapranausku.
Renginių organizatorė Agnė Grigaliūnienė papasakojo po žinomo aktoriaus mirties jį susapnavusi, teigė besiilginti artimo bičiulio.
„Vytai. Maždaug po mėnesio, kai išėjai, grįžai pas mane į sapnus ir pasakei: „Agnesa Palavna (taip mane vadindavai), nustok liūdėti ir ilgėtis. Su manimi viskas gerai, aš ROJUJE. Tik, jei būčiau žinojęs, kad čia taip nuobodu, skubėjęs nebūčiau.“ Pamenu, kad pabudau tą rytą su šypsena. Ir ramybe. O dar daug metų ir rytų buvo su dideliu dėkingumu likimui, kad draugavome, dirbome, neslėpkime, ir baliavojome, o svarbiausia, daug kalbėjomės ir juokėmės, iš savęs ir šito, kartais net labai keisto pasaulio. Tavo patarimai, juokai ir išmintis gyvi iki šiol. Net jei širdy ir ramu, bet ilgu Tavęs taip pačiai, kaip ir anksčiau. Tikiuosi, sugalvojai tam rojuje kokių pramogų ir dabar Tau ten ne taip nuobodu. Mums čia visaip. Be Tavęs, be jokios abejonės, nuobodoka kartkartėm. O ir pasaulis toks pat keistas ir nenuspėjamas. Bet gyvenam. Susitiksim kada nors. Myliu“, – rašė A. Grigaliūnienė.
Vienas geriausių aktoriaus draugų televizijos prodiuseris Linas Ryškus dar prieš kelis metus neslėpė, jog jam ypač trūksta laiko su senu bičiuliu. Kadangi bendrų draugų jie neturėjo, nėra ir kompanijos, kurioje būtų dalijamasi bendrais prisiminimais, tačiau jo atmintyje iškylančios akimirkos verčia šypsotis ir geru žodžiu prisiminti legendinį televizijos veidą.
„Prisimenu jį kaip labai įvairų žmogų. Jis galėdavo būti kandus ir linksmas, dėmesingas ir galbūt net keistas (šypsosi). Pavyzdžiui, negalėdamas atvykti į gimtadienį ir daug dirbdamas bei nespėdamas nupirkti dovanos jis galėdavo padovanoti ir jau pradėtą naudoti savo mėgstamiausių kvepalų buteliuką.
Tačiau tai niekada nebuvo bet koks po ranka pasitaikęs daiktas. Jis žinojo, kad mėgstu įvairius įdomius ir išskirtinius kvepalus. Tai tikrai buvo skoningas žmogus. Jo dovanos ir dėmesys tikrai buvo išskirtiniai. Draugams vyrams galėdavo ir trisdešimt rožių padovanoti“, – su šypsena anksčiau pasakojo žinomas vyras.
Pašnekovas tuomet sakė, jog V. Šapranauskas visuomet buvo žmogus, kurį matyti malonu ir smagu. Draugų ir skoniai, humoro jausmas bei pomėgiai sutapdavo, o keliaudami į tolimus kraštus jie nepamiršdavo papildyti savo kolekcijų išskirtiniais mušamaisiais ir kitokiais instrumentais.
„Vykdamas į tolimą šalį Šapras man parveždavo kokį nors didžiulį daiktą. Pavyzdžiui, mušamąjį instrumentą. Mes dar ginčydavomės, kuris pirmas pradėjo juos kolekcionuoti. Taip ir rinkdavom įvairius tarškučius ir barškučius. Dar yra ir iš kažkur parvežtas lietaus prišaukėjas“.
Savo draugus aktorius nustebindavo ir kulinariniu talentu. Mažai kas žino, kad jis mėgo ir puikiai mokėjo suktis virtuvėje. Prieš eilę metų, kol Lietuvoje tai dar nebuvo taip įprasta, būtent V. Šapranauskas ir išmokė Liną su žuvimi patiekti citriną.
Tabu jam buvo tik meilės reikalai. „Jis buvo ypatingai galantiškas ir niekada neaptarinėdavome meilės reikalų. Šios temos tiesiog neliesdavo“, – prisiminė L. Ryškus.
Kartu mokyklą bei Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigęs aktorius Saulius Siparis buvo įsitikinęs, jog jo bendramokslis ir scenos kolega visuomet nešiojo kaukę ir iki galo niekam neatsiskleidė. „Jis buvo metais vyresnis. Tačiau mokykloje dar nebuvome tokie artimi, o mūsų keliai labiau susikirto jau studijų metais.
Atvirai kalbant, tai buvo žmogus su kauke. Tai būdinga talentingiausiems mūsų profesijos atstovams. Tų kaukių gali dėtis kiek tik nori ir niekam tai nebus įdomu. Na, o susitikus jis vis juokaudavo ir buvo velniškai talentingas. Ir net televizijoje, kurios pats nemėgo, vaidino taip pat talentingai, nors nuo viso to jau buvo pavargęs“s.
S. Siparis prasitarė ir apie ilgai jį kankinusius apmąstymus, jog bičiulis norėjo visai kitokių vaidmenų nei jam buvo siūloma.
„Be viso to, ką jam suteikė Dievas, jam iš tiesų sekėsi sunkiai prisiversti. Ir man pats yra užsiminęs, jog dūšioje nuo viso to labai pavargo. Jis buvo visiškai kitoks žmogus ir norėjo teatro, bet niekam to nerodė ir tiesiog dirbo savo darbą“, – pasakojo aktorius.
Vidinę kovą nuolatos išgyvenęs V. Šapranausks kolegų atmintyje išliko kaip tikras savo srities profesionalas ir nors vienatvė jam nebuvo svetima, kolegos vienbalsiu kartojo, jog jo komunikabilumas pralauždavo visus ledus.
Žinoma teatro ir televizijos aktorė Larisa Kalpokaitė taip pat studijavo su Šapru, nors juos skyrė skirtingi rusų ir lietuvių teatro kursai. Nuo vaikystės puikiai rusų kalbą mokėjęs bei rusišką vaikų darželį lankęs V. Šapranauskas pateko į rusų kursą ir vėliau dirbo Lietuvos rusų dramos teatre.
„Dainavome ir kartu su Romu Lileikiu. Visi trys buvome ir vėliau Vytautas panoro atsiskirti ir būti solistu. Iki tol buvo visko. Ir repetuodavome ilgai, nes Romas buvo itin reiklus“, – prisiminė Larisa.
V. Šapranauską aktorė prisiminė kaip itin geranorišką ir draugišką asmenybę. „Tačiau, nepaisant viso to, jis gyveno savo gyvenimą ir buvo gana uždaras žmogus. Niekada negirdėjau jo skundžiantis ar išsipasakojant bėdas.
Kartą kvietė visus eiti į restoraną, bet kompanijos sau taip ir nerado. Paskambino man ir ilgai nepasakojęs, kodėl norisi susitikti, pakvietė eiti kartu. Nuėjau, bet nelindau ir neklausinėjau, dėl ko išgyvena. Žinojau, kad nelabai prisileis. Nemačiau ir reikalo klausinėti. Tikiu, kad kai žmogus nori, pats pasipasakoja. Bendravome kaip įprasta, bet supratau, kad kažkas slegia“.
Ir nors priimta sakyti, jog nepakeičiamų nėra, L. Kalpokaitė buvo įsitikinusi – teatras prarado talentingą aktorių ir jo vietos kol kas niekam nepavyko užimti.
Vaikystės draugas apie V. Šapranauską, kurio nepažinojome
Aktoriaus jaunystės draugas Dainius Blažys anksčiau atskleidė V. Šapranausko paveikslą, kurio nėra matę jo gerbėjai.
„Džiaugiuosi, kad gyvenimas man leido pažinti tokį žmogų. Vytautas – daugiabriaunė asmenybė, perfekcionistas, žavėjęs kartu ir paprastumu, ir erudicija. Jis buvo pavyzdingas tėvas, jautrus, bet niekada neverkšlenantis žmogus. Kaip ir mes visi, Vytas turėjo galybę minusų. Tik vieni tokius dalykus slepia, o Šapras juos parodydavo“, – Anapilin iškeliavusį draugą prisiminė D. Blažys.
Rinkdavosi, su kuo bendrauti
D. Blažys vieną garsiausių aktorių pažinojo nuo 10 metų, o draugais tapo, kai būsimam aktoriui buvo 16-lika. Dainius mokėsi Vilniaus 23-oje, o Vytas – Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje. Kaip pasakojo pašnekovas, dėl ateities planų V. Šapranauskas pernelyg nesuko galvos, nes pasitikėjo savimi ir likimu. Svarstė, kad neįstojus į aktorinį, galbūt pasirinks anglų kalbos ar žurnalistikos studijas. Tačiau V. Šapranauskas žinojo viena, kad jei jau būti kažkuo, tai tik geriausiu.
„Tuometinėje „Salomeikoje“ vykdavo šokiai ir mane pakvietė groti į mokyklos grupę „Vakuumas“. Vytas jau tada aktyviai dalyvaudavo įvairiose neformaliose veiklose. Jis pasirodė labai komunikabilus, šiltas, bendraujantis. Bet tik su tais, kurie jam patikdavo. Nuo pat mažų dienų jis labai gerai atsirinkdavo žmones. Jau tada Šapras siekė susikurti prabangą bendrauti tik su tuo, su kuo jis nori, ir man atrodo, kad jam tai labai gerai sekėsi“, – V. Šapranauską paauglystėje prisiminė pašnekovas.
Laisvalaikiu skaitydavo
D. Blažys buvo liudininku, kuomet V. Šapranauskas, stojęs į tuometinę Lietuvos konservatoriją, po antro turo nerado savo pavardės sąrašuose. Dainius teigė, kad aktorius labai nenuliūdo, jie kartu nuėjo į alaus barą „Tauro ragas“. V. Šapranauskas visai nesijaudino, ramiai susitaikė su faktu, kad neįstojo į aktorinį. V. Šapranauskas net savaip džiaugėsi, jog nereikės ruoštis trečiam turui, galės atsipalaiduoti. Vėliau paaiškėjo, kad įvyko klaida. Ją pastebėjo Dainiaus mama, buvusi egzaminų komisijoje. Po to Vytas gana lengvai buvo „surastas“ ir įstojo į Lietuvos Rusų dramos teatrui renkamą aktorių grupę. Po baigimo Vytas iš karto pradėjo dirbti šiame teatre ir vis sakė, kad būtent čia praleido vienus šauniausių savo gyvenimo metų.
Pašnekovas prisiminė, kad aktorius labai daug skaitė. Šio pomėgio neslopino ir audringas gyvenimo būdas. Antoną Čechovą, Sergejų Jeseniną ar Mariną Cvetajevą V. Šapranauskas galėdavo cituoti mintinai, o mėgstamiausias jo filmas, kurį buvo matęs bent 50 kartų – Michailo Bulgakovo „Šuns širdis“ – buvo cituojamas įvairiose gyvenimiškose situacijose.
„Suraskite jauną žmogų, kuris, mėgdamas gražų, patogų gyvenimą ir turėdamas daug pagundų bei galimybių jas įgyvendinti, skaito klasikinę rusų literatūrą. Stebino ir imponavo, kad Vytas vertindavo ne tik tai, ką perskaitė, bet ypač tai, ko dar neperskaitė ir koks jo dar laukia malonumas. Dabar mėgstama sakyti, kad Šapras buvo „vienetinis“. Bet jis tai savyje išsiaugino per daugelį metų, didele dalimi dėka savo meilės gerai literatūrai, ypač rusų klasikai. Visa tai suformavo terpė, į kurią jis pats save nuolat nardino: gera literatūra, geras kinas, geras maistas, gera muzika, jam įdomūs žmonės“, – tikino D. Blažys.
Turėjo savitą požiūrį į žmones
Pašnekovas teigė, kad V. Šapranauskas buvo vienas pavyzdingiausių tėvų, kuriuos jam teko sutikti ir pats labai gerbė savo tėvus. Jis labai mylėjo sūnų Gytį, o dukrą Judrę tiesiog dievino. Vytas, jau iširus jo pirmai santuokai, dažnai prašydavo Dainiaus susitarti su jo draugais iš Nidos, kad šie sudarytų galimybes buvusiai žmonai ir vaikams tenai pailsėti: „Vytas niekada nebuvo mergišius. Jis į viską žiūrėjo labai atsakingai – į savo šeimą (net ir tada, kai ji iširo), į profesiją, apskritai į viską, ką jis darė. Tačiau to viešai nedeklaravo, atvirkščiai – net slėpė po apsimestiniu paviršutiniškumu. Kartais mėginama suplakti į vieną Šapro polinkį į taurelę ir jo neatsakingumą. Tačiau be jokių didelių pastangų, jei turėdavo įdomų užsiėmimą ar būdavo užsibrėžęs kokį tikslą, jis mėnesiais apskritai nevartodavo alkoholio. Šapro prioritetai buvo labai aiškūs. Bet, visų pirma, jo veikla pirmiausia turėdavo būti priimtina jam pačiam.“
Pasak pašnekovo, V. Šapranauskas labai nemėgo derinio, kai žmogus kvailas ir aktyvus. Nors aktorius tokių žmonių atvirai neįžeidinėdavo, bet daugumai iš karto tapdavo aiškus jo santykis. Šapras tai darydavo ne tik subtiliai ir elegantiškai, bet tuo pačiu metu gana ciniškai ir žiauriai. Jis tarsi užsidėdavo tokią žavaus ciniko kaukę, kurią vėliau sėkmingai nusinešė į televiziją. Pasak pašnekovo, televizijos pasirinkimas, susiklosčius įvairioms aplinkybėms, buvo sąmojingas sprendimas, už kurį aktorius bent jau gaudavo nemažus pinigus: „Visada jam sakiau, kad jo televizinė karjera yra nonsensas. Nežiūrint į tai, kad jis kėlė televizijos reitingus, kai kuriose, ypač pastaruoju metu jo vestose laidose, galima buvo būti arba ciniku, arba idiotu. Šapras tik iš išorės atrodė toks, kuriam nerūpi aplinkinių reakcijos. Tačiau kažko imtis jis galėdavo tik tada, kai visų pirma „įtikindavo“ save, kad jam pačiam to reikia ir tai patinka. Aš nesu sutikęs tokio gyvenimo gurmano kaip Šapras. Jis nebuvo savimyla – tiesiog Vytas buvo įsitikinęs, kad nemylėdamas savęs, negalėsi mylėti kitų.“
Problemas išgyvendavo vienas
Šapras nebuvo tas žmogus, kuris skundžiasi ir verkšlena dėl problemų. D. Blažys dažnai sulaukdavo aktoriaus skambučių, bet dažniausiai tada, kai šiam viskas būdavo gerai – aktorius skambindavo su pasiūlymais pažvejoti, nueiti į renginį ar šiaip pasikalbėti. Jo bendravimas buvo dalinimasis džiaugsmais, o ne siekis spręsti savo problemas.
„Kai Vytui būdavo labai blogai, jis nieko neprisileisdavo. Įlįsdavo į savo butą, užsidarydavo ir niekas jo nematydavo. Jis tiesiog dingdavo. Visi, kurie mėgsta aptarinėti jo užgėrimų temą, aptarinėja tuos pačius – vienetinius – atvejus, kai jis viešumoje pasirodė girtas, taip peršant nuomonę apie Šapro neatsakingumą, nesiskaitymą su aplinkiniais. Išsiblaivęs Vytas įvairiems „aptarinėjimams“ duodavo papildomo peno, nes nieko niekada nemėgindavo paneigti ir jokios atgailos nedemonstruodavo. Sunku pasakyti, ką iš tikro jis tokiais atvejais galvodavo, bet yra ne kartą prasitaręs, kad moralinės pagirios jam daug sunkesnės už fizines.
Draugams Vytas buvo jautrus žmogus, jis mokėdavo ne tik prajuokinti, bet ir suprasti, nuraminti, subtiliai padėti. Aš tai esu ne kartą pajutęs asmeniškai ir labai vertinu. Po sudėtingų operacijų klinikoje ir tuo pat metu jos tuometinėje darbovietėje įvykusių permainų mano mama išėjo iš darbo. Iš karto susiaurėjo jos draugų ratas, iki tol buvęs labai plačiu. Tada vis dažniau su ja pasikalbėti ateidavo Vytas, nors šiaip jos prisibijodavo, kaip ir dauguma konservatorijos studentų. Nežinau, apie ką jie kalbėdavosi, bet po šių apsilankymų mama tikrai pasijusdavo geriau, ir net juokaudavo, kaip gerai, kad neišbraukė Šapro iš stojančiųjų, o tai nebūtų kam jos slaugyti.
Linksmesnė istorija įvyko per Jonines, kai gimė mano vidurinysis sūnus ir jau po pusvalandžio su sveikinimais prisistatė Šapras. Nors, kol mano žmona buvo ligoninėje, mes nuoširdžiai šventėme, bet kiekvieną rytą su gėlėmis ateidavome jos aplankyti. Man atrodė savaime suprantama per Jonines gimusį savo sūnų pavadinti Jonu. Bet Vytą dėl tokio mano supratimo ištiko šokas – jo nuomone, jis „beveik dalyvavo gimdyme“ ir todėl, kol sūnus nebus pavadintas Vytautu, jis nenurims. Žinant Šaprą, man teko pervadinti savo sūnų pagal jo valią“, – istorijas, nutikusias su V. Šapranausku prisiminė D. Blažys.
Santykiuose įsimaišydavo alkoholis
Aktoriui meilė, draugystė, profesija buvo susijusi su atsakomybe, tačiau dėl Šapro išoriškai demonstruojamo atsainumo ne visi ir ne visada ją įžvelgdavo. Mokykloje jis gal ir nebuvo labai populiarus tarp merginų, bet jau konservatorijoje, o ypač pradėjus dirbti teatre, silpnoji lytis juo žavėdavosi.
„Pritrūkus santykiuose druskos galima bėgti pas kitą moterį, o galima padaryti taip, kad nuo tavęs pabėgtų moteris ir arba negrįžtų, arba grįžtų su druska. Bet Vytas, kaip ir dauguma vyrų, turėjo saiko problemą, o dauguma moterų šios problemos natūraliai netoleruoja. Kuomet kažko trūksta, atsipalaiduoji vieną, antrą dieną, tavo mylimoji prašo tavęs sustoti, o tu nenori – ir ji išeina. Paskui grįžta ir tada tu sustoji. Tai kartojasi. Bet jei vieną kartą ji nebegrįžta, o sustoti taip, kaip įpratęs, tu jau nebesugebi?“, – kalbėjo D. Blažys.
Paskutinės V. Šapranausko draugės Ievos Stasiulevičiūtės pašnekovas neturėjo galimybės pažinti, tačiau aktorę Rimantę Valiukaitę pažinojo ir gerbia už jos pastangas. Nors šios poros bendravime būdavo visko, bet vyravo abipusė pagarba. „Jei Vytui pasirodo, kad santykiuose pradeda kažko trūkti – jis užgeria, Rimantė išvažiuoja. Tada Vytas geria toliau, Rimantė atvažiuoja ir mėgina gelbėti jį ir visą situaciją. Santykiuose atsiranda papildomų prieskonių ir viskas vystosi toliau. Bet, matyt, toks būdas nebuvo geriausias būdas susitvarkyti tarpusavio santykius, nes jie galiausiai nutrūko. Jei santykių eigoje dar pasitaikydavo visokių epitetų, tai po išsiskyrimo nesu girdėjęs nė vieno blogo žodžio. Šia prasme Šapras buvo tikras džentelmenas. Ir tai liečia ne tik Rimantę“, – paatviravo V. Šapranausko draugas.
Paskutinis vaidmuo
D. Blažys svarstė, kad į savižudybę aktorių galėjo pastūmėti jam taip reikalingos „druskos“ trūkumas gyvenime, televizinio darbo tuštumas, nebevaldoma asmeninė situacija . Juk Vytas visada mėgindavo „išlankstyti“ pasaulį pagal save, ir jam tai pavykdavo. O pastaruoju metu profesinė rutina ir kitos aplinkybės, kurių, kaip jam atrodė, jis nebe sugeba suvaldyti, vis labiau ribojo Vyto taip vertinamą mėgavimąsi gyvenimu.
Tačiau D. Blažys yra įsitikinęs, kad V. Šapranauskas nenusižudė iš anksto suplanavęs ir sąmoningai tam pasirengęs. Tai greičiau buvo pagalbos šauksmas, eilinis išskirtinis jo vaidmuo, kurį atlikti sutrukdė (arba padėjo) geras draugas-priešas alkoholis. O pagalba, kurios Vytas paprastai tokiais atvejais anksčiau ar vėliau sulaukdavo, šįkart, deja, išvis neatvyko: „Tai buvo ne kažkoks egzistencinis apsisprendimas, o grynai situacinis poelgis, improvizacija jam taip gerai pažįstamoje „pabėgimo nuo aplinkos“ situacijoje. Šapras ir vėl mėgino nustebinti, sukurti tobulą vaidmenį iki galo. Bet sunkiausia jam būdavo tada, kai nebegalėdavo niekuo nustebinti savęs. O ir aplinkinis pasaulis Vytą pastaruoju metu daugiau glumino, nei stebino. Jam ir vėl ėmė trūkti kažkokių „prieskonių“, bet patikrintas receptas šįkart nesuveikė.“
100 akimirkų su Vytautu Šapranausku – nuotraukų galerijoje:
