Grožio kultas vyravo per amžius, reikalaudamas tam tikrų pastangų, kas kartais privesdavo iki mirties. Tam tikru metu – tam tikri grožio standartai. Štai viduramžiuose dideli vyzdžiai buvo laikomi grožio ir seksualumo simboliu, tad moterys norėdamos juos praplėsti, lašindavosi nuodų.
Dėl grožio moterys aukodavosi visais laikais. Tačiau kokį grožio eros lygį esame pasiekę mes? Priklijuotos blakstienos, nagai, „ištatuiruoti“ antakiai, papustos lūpytės, „peroksidiniai“ plaukai, padinta krūtinė, visa tai – lyg visuotino grožio būtinybė. Ką apie seksualių blondinių kultą Lietuvoje mano moterys, nebijančios išsakyti savo nuomonės apie vyraujantį dirbtinumą?
Mintimis dalinosi profesionali fotografė Kristina Sereikaitė, buvusi projekto „Moterys kalba“ narė Gintarė Kašelionytė bei modelis, Vytauto Rumšo mylimoji Eva Saikovska.
Įtalų mąstytojas Frančeskas Petrarka buvo pirmasis pasakęs: grožis – non so che (ko nežinau). Koks šios nuostatos vaidmuo šiomis dienomis?
G. Kašelionytė: „Na, manau, tiesa, jog grožio negali racionaliai apibrėžti ir paaiškinti argumentais, tačiau jis yra be galo subjektyvus ir impulsyvus. Galima į tą patį dalyką ar žmogų žiūrėti kelis kartus ir matyti skirtingus reginius, jausti skirtingą jausmą, kitokį „nežinojimą ar sumišimą“. Šiandien grožis ir estetika svarbi visur, pradedant maisto, kurį valgome, pakuote, baigiant sėkminga nuotrauka pase.
Mus vis mažiau ir mažiau nesvarbios detalės. Kalbant apie mus pačius, tai akivaizdu, jog grožio industrija yra tik besiplečianti: vis kruopščiau išpešam, uoliau siaurinam, stilingiau spalvinam, stropiau matuojam. Turbūt nei viena karta prieš tai neturėjo tokių išpuoselėtų veidų, tokių preciziškai stilingai renkamų apdarų, taip ilgai trokštų ne bet tokio vardo aksesuarų.
Sakyčiau, kad mokslo ir technologijų pažanga, beaugdama kartu augina ir rūpinimosi savimi kultūrą, kuria primygtinį poreikį nebūti atsilikusiam, apsileidusiam, nebandžiusiam vieno ar kito savęs koregavimo metodo.“
Kovojimas dėl dėmesio, save pristatant kaip prekę. Ar sutiktum, kad grožis yra lyg laimės pažadas?
G. Kašelionytė: „Ne visai. Mano pažiūros šiuo klausimu visuomet buvo labiau apie kitus dalykus. T.y. grožio sąvoką visuomet bandžiau suvokti plačiau nei kad apibrėžia medijos.
Nenorminius bruožus, nestandartinius išmatavimus staigiai atperka proto galia, įgūdžiai, žaismingas stilius, humoro jausmas, įdomi asmenybė ir pan. O siluetas, kuriam gali priklijuoti etiketę „gražu“ iš pirmo žvilgsnio, be gilesnio pažinimo, lygiai taip pat greitai gali nublankti be jokių laimės pažadų.
Žinau pavyzdžių, kuomet merginoms darbo pokalbio metu pasiūlo geresnį atlyginimą dėl to, kad jos yra gražios, bet, kitavertus, vykstant tolimesniam procesui, galimybės, kainos-kokybės santykis vis tiek išsiaiškina ir išsilygina. Jeigu įdarbintas žmogus patvirtina savo gražiai atrodančios vertės pažadą, gal ir viskas gerai.
Juk už gražiau atrodančius obuolius paprastai irgi mokama didesnė kaina. Tačiau, jeigu ne, tuomet tas, kuris pasirinko vedinas neracionalaus, impulsyvaus, lukistinio argumento, pats valgys savo gražius, bet karčius vaisius.“
Antikos laikais, grožio teorijos principą sudarė aukso pjūvis, kuris buvo paremtas tvarka ir harmonija. Ar mūsų dienomins vyraujantį „pupyčių“ kultą beliktų priskirti chaosui ir harmonijos praradimui?
K. Sereikaitė: „Antikos laikais grožio sąvoka buvo suvokiama labai plačiai ir netapatinama su estetine sritimi. Deja, šiais laikais viskas siejama su išvaizda, tai ką mes matome kiekvieną dieną gatvėje, veidrodyje, medijoje.
Tvarka ir harmonija – trūkstama grandis šiuolakinėje visuomėneje, ne vien kalbant apie estetiką ar grožį. Mūsų išorė yra atspindys vidaus. Turėdami tiek daug naujų technologinių galimybių, mes jas kartais panaudojame ,deja, ne ten kur reikia. Ir užuot parodę savo vidinį grožį (jo suvokimą) išorėje, mes įnešame chaosą.
Chaosas atsirado anksčiau, kai dar tik buvo „pupyčių“ pradžia – dabar, kaip bebūtų gaila, tai tapo tiesiog kasdienybė ir norma. Atsižvelgiant į kiekį žmonių, kuriems tokie grožio standartai yra priimtini ir siekiami, tai jau galima pavadinti harmonijos praradimu.
Džiūgi naujiena, kad yra ir kita medalio pusė – jauni, kūrybiški žmonės, kurie kuria aplinką ir grožio, estetikos suvokimą priešingą visuomėneje diktuojamoms tendencijoms. Ir jų žodis – išsiskirk, tampa svarbiausias šūkis. Tokie žmonės tiesiog nori būti kitokie nei medijose matomos „pupytės“. Ir taip mes po truputi vėl grįžtame prie harmonijos.“
Vyraujantis netikrumas sukuria keistą situaciją, mes pradedame ilgėtis tikrovės. Galime sakyti, kad dabartis – atvaizdų pergalė prieš tikrovę?
E. Saikovska: „Visuomenę užvaldęs geresnio, gražesnio, mandagesnio savęs pateikimo kultas. Žmonės nori būti kažkuo ir vis mažiau savimi. Taip jie sukelia didžiulę įtampa sau kasdien.“
Plastinė chirurgija ateityje – vienintelis grožio garantas?
Gintarė: „Nežinau. Pasaulis kraustosi iš proto įvairiais rakursais. Kol vieni dedasi plastiką į visas kūno dalis, kiti atsiaugina plaukus pažastyse.
Galbūt kūno korekcija liks tam tikruose sluoksniuose, kaip, tarkime, kine, šou, pornografijos versle ir pan., tuo tarpu emancipuotos technologijų centrų karjeristės eis į susitikimus avėdamos nuplyšusias basketes ir viešai demonstruodamos savo proto galios nepriklausomybę išvaizdos atžvilgiu.“
Kristina, tavo, kaip profesionalios fotografės pastebėjimai: mūsų grožio suvokimas yra iškreiptas?
K. Sereikaitė: „Grožio suvokimą formuoja medija. Tai ką mes matome ir tai kuo mes norime būti. Visada yra siekiamybė būti tobūlesniais. Va šioji sąvoką tapo iškreipta. Tobūlybė dabar yra tobūlas kūnas.
Mes praradome norą būti išskirtiniais, tiesiog pradėjome „štampuoti“ vieni kitus, dailinti savo krūtinę, riesti ilgas blakstienas kaip pas dainininkes, o šiuo metu nauja banga – pasididinti sėdmenis.
Pasižiūrėjus į vaikiškas lėles rodos žiūrime į mūsų visuomenės grožio ir estetikos normų šaržą – didelės galvos, didelės akys, „bitės liemuo, „varvantis“ akių makiažas , tobūli blizgantys plaukai ir na tų drabužėlių ne tiek jau daug.
Kiekvienas skirtingas kūnas, akys, plaukai tai kaip atskiriamasis ženklas. Mes turime didelį viso pasaulio žmonių žemėlapį ir jei nenorime pasimesti, turime turėti savo išskirtinę ir nepakartojamą dalelę, kurią pamatę žmonės pasakytų – tai tu.“
Internetas mirga nuo patobulintų vaizdų, netikrumo ir neslūgstančios „blondinių“ bangos. Kiek ši era dar gali tęstis ir į ką bandyti koncentruotis?
E. Saikovska: „Vėlinių dieną lankant menininkų kalnelį suvoki kiek daug gražių talentingų asmenybių ten ir kiek jų išėjo savo noru. Neatlaikę to netikrumo ir tobulumo reikalavimų. Ta era turi baigtis.
Šiandienos kuruojami projektai drąsiai kalba apie tai, tiesia pagalbos ranką. Esti net reklamos agentūros formuojančios kitokį įvaizdį, be kūno kulto. Su sveikata, jumoru ir laimingu žmogumi. Tikrumas visada yra kažkur šalia, giliai mūsų viduje.
Kiekvienam verta pradėti nuo savęs, o ypač nuo vaikų. Skiepyti vidinį grožį ir mažesnį susikoncentravimą į išorę, kitų nuomonę. Kelti savivertę ir savikontrolę. Toks mano linkejimas.“
