Pristatydamas šio „kulinarinio“ projekto sudedamąsias dalis maestro daug kartų minėjo grybus, tačiau jo mokiniai scenoje „grybo nepjovė“. Studentų orkestrėlis skambėjo neprasčiau už kitus profesionalius kolektyvus, o solistai ir visas būrys dainininkių įrodė, kad vadovaujant V.Čekasinui rezultatų galima pasiekti per trumpą laiką.
Sekmadienį Vilniaus mažajame teatre pirmą kartą bus atliktas autorinis daugiakultūris V.Čekasino projektas „Ethnic Process“. Jame dalyvaus ir žinomi atlikėjai, ir studentai.
Siekiantiesiems tobulumo
– Muzikos reikia klausytis, o ne kalbėti apie ją. Todėl šiame interviu gilinsimės į eiliniam klausytojui nežinomą šios meno srities dalį: kūrėją ir procesą. Kokia Jūsų pedagogikos esmė?
– Mane susiranda žmonės, kuriems norisi plėsti savo galimybes. Tada kartu sprendžiame kai kuriuos specifinius klausimus.
Svarbu išsiaiškinti, ko žmogui trūksta. Dažniausiai atlikėjai susiduria su emocinio kūrinio perteikimo problema. Mano pedagogikos esmė – padėti atlikėjui jo menine kalba išreikšti savo emocijas taip, kad jos ne tik pasiektų klausytojus, bet ir sukeltų jiems tokius pat jausmus. Mano metodika tinka visiems kūrybinį darbą dirbantiems žmonėms: šokėjams, muzikams, dainininkams. Nebūtinai menininkams. Tai gali būti ir prie staklių dirbantis žmogus. Svarbu, kad jis norėtų tobulėti ir mąstytų kūrybiškai. Į mane kreipiasi jau baigę studijas ir dirbantys scenoje žmonės.
Kita vertus, gana greitai parengiu meninius projektus, kuriuose dalyvauja įvairūs atlikėjai. Todėl turėti metodiką, leidžiančią tai padaryti per trumpą laiką, – būtinybė.
Tai, ką kiti repetuoja du ar tris mėnesius, aš padarau per du tris susitikimus su atlikėjais. Mano studentai labai greitai daro pažangą.
Lietuva per ankšta
– Per metus galite parengti 10–25 projektų. Kuo ypatingas paskutinysis – „Ethnic process“?
– Jis gali tapti muzikinio ciklo pradžia, nors Vilnių aš vertinu skeptiškai.
– Kodėl?
– Taip sakydamas turėjau omeny tik muzikinę prasmę. Čia aš, kaip kūrybinis žmogus, beveik nieko neveikiu. Vilnius – mažas miestas, o nuolat egzistuojančius projektus reikia rengti didmiesčiuose, kur gyventojų – per keletą milijonų. Pavyzdžiui, Maskvoje yra dvylika milijonų gyventojų ir keliolika salių, į kurias telpa tūkstančiai žiūrovų. Kol kas man neaišku, kas bus su šiuo projektu. Matysim. Kiekvienas projektas unikalus, jeigu jis bus atliktas kitoje vietoje, jau bus kitoks. Visa, kas vyksta čia ir dabar – nepakartojama.
– Lietuvoje Jūs gyvenate nuo 1971 m. Čia dirbate dėstytoju. Kodėl pasirinkote Vilnių?
– Kadaise čia atvažiavau dėl trio, kuris dabar jau nebeegzistuoja, tačiau mes visi – aš, Vladimiras Tarasovas ir Viačeslavas Ganelinas esame.
– Jus vadina banginiu, ant kurio laikosi Lietuvos džiazas. Kokia džiazo padėtis Lietuvoje dabar? Septyniolika metų intensyviai koncertavęs trio „G.T.Č.“ išgarsino Lietuvą ne tik Sovietų Sąjungoje.
– Lietuvoje daug puikių pasaulinio garso atlikėjų. Tačiau jiems čia nėra vietos. Lietuva per ankšta. Kūrybai reikia didelės erdvės. Tai patiria ir klasikinės muzikos atlikėjai. Lietuva niekuo dėta, kad būdama tokia maža paleidžia į pasaulį daug genijų. (Juokiasi.)
Svarbu norėti
– Kiek talentingų atlikėjų dar išugdysite?
– Dirbu individualiai, manyčiau, kad pas mane ateina apie 40–50 žmonių.
– Ar kiekvienas gali tapti geru džiazo atlikėju?
– Kodėl ne? Jei žmogus nori, siekia tikslo, gali tapti kuo nori.
Esmė ta, kad džiazas – vienas iš kalbos būdų, o kalba turi būti organizuota, būtinas organizavimo algoritmas skirtingoms kalboms. Kalbos gali būti įvairios: džiazas, akademinė muzika, baletas, literatūra. Tai įvairūs žmogaus vidinių jausmų perkodavimo būdai. Kodėl žmogus kuria? Jis nori kurti. Ir visai nesvarbu, ar jis – mokslininkas, ar stovi prie staklių. Visiems svarbu sėkmės algoritmai.
– Sakoma, kad žmogus yra kaip radijo imtuvas. Tik visi transliuojame skirtingas programas. Ar galima pasirinkti savo dažnį ar programą?
– Visi sudarome energetinę informacinę struktūrą. Jei norime atitikti dievišką paskirtį, turime siekti tobulumo. Dievas – aukščiausia energetinės informacijos struktūra. Torsiniai laukai – informacijos perteikėjai. Šiuolaikinis mokslas teigia, kad materija atsirado iš aukščiausios informacinės struktūros. Svarbiausia – išmokti valdyti vidinius procesus, kurie suaktyvintų kūrybinę veiklą. Tada nesvarbu, kokia veikla užsiimti.
– Klausydama Jūsų spėju, kad esate ir savo mokinių dvasios ugdytojas?
– Manau, toks pasakymas pernelyg pretenzingas. Aš tik suteikiu techninių žinių, kurios žmonėms padeda aktyvinti kūrybines galias. Mano užduotis – iš atlikėjų padaryti žvaigždes. Teorijos tokiems žmonėms reikia kuo mažiau. Svarbiausia praktiniai dalykai. Tačiau su kiekvienu reikia dirbti individualiai. Bendro recepto nėra. Bendri tik principai.
Nenutrūkstamas kūrybos procesas
– Girdėjau, kuriate ir miegodamas. Ar tikrai?
– Nieko nuostabaus. Daugelio menininkų pasąmonė dirba visa laiką. Kas kita sugebėti šį procesą aktyvinti.
– Kaip ilsitės nuo kūrybos? Ar būna kad nieko neveiktumėte?
– Visą laiką reikia ką nors daryti. Nieko neveikti neįmanoma. Tai beprasmiška.
– Žvelgiant į jus scenoje akivaizdu, kad išnaudojate daug energijos. Kaip palaikote fizinę formą? Jūsų kambaryje pastebėjau dvi poras svarmenų.
– Darau specialius pratimus, kurie stiprina žmogaus dvasinę energiją. Tačiau tai ne mankšta ir ne joga. Yra dao elementų, bet ir jie transformuoti tam tikram tikslui pasiekti. Kita vertus, nėra tiek laiko, kad galėčiau praktikuoti visas minėtas metodikas. Jei atsiranda susidomėjusiųjų, rengiu seminarus.
Svarbūs tik šalia esantieji
– Išbandėte labai daug menų. Ko reikalaujate iš žmonių, kuriuos pasikviečiate dalyvauti projektuose?
– Žmonės patys rodo susidomėjimą ir nori dirbti. Jei šito nėra, kam juos kankinti? Kiekvienu atveju yra konkreti užduotis, kurią reikia atlikti, todėl susikalbėti lengva. Jei žmogus nori bendradarbiauti, galima susikalbėti.
– Scenoje kuriate kartu su kitų rasių ir tautybių žmonėmis. Ar dėl to nekyla nesusipratimų?
– Stengiuosi taip modeliuoti situaciją, kad scenoje kuo geriau atsiskleistų kiekvieno atlikėjo asmenybė, kūrybinė potencija. Svarbu, kad žmogus jaustų malonumą nuo to, ką daro. Galima sakyti, kad aš pats tokiais momentais sau neegzistuoju. Man svarbūs tik šalia esantieji.
– Sakoma, kad Dievą labiausiai prajuokina mūsų kuriami planai. Ar toli siekia Jūsų gyvenimo ir kūrybos planai?
– Dao yra kelias. O kelias – sunkiai įvardijama sąvoka. Aš žinau, kad turiu aktyviai gyventi, veikti, kurti dar mažiausiai keturiasdešimt penkerius metus.
– Vadinasi, ketinate gyventi šimtą metų. Beje, kas geriau – jaunystės veržlumas ar amžiaus sukaupta patirtis?
– Jeigu jaunas žmogus gauna žinių, gerai ir jaunystė.
– Koks Jūsų laisvalaikio pomėgis?
– Visas mano gyvenimas – pomėgis. Visa, ką darau, mano laisvalaikio hobi.
– Vadinasi, Jūsų gyvenimas – vien malonumas.
– Tikrai taip.
CV
Vladimiras Čekasinas gimė 1947 m. Jekaterinburge, šešerių metų pradėjo groti smuiku ir fortepijonu, nuo dešimties – klarnetu, nuo penkiolikos – saksofonu. 1965 m. baigė specialią muzikos mokyklą, 1970-aisiais – Muzikos akademiją Jekaterinburge.
Tarptautinę koncertinę veiklą pradėjo festivalyje „Praha-71“ Čekoslovakijoje, kur gavo pirmą prizą jaunų muzikantų konkurse. Ten įrašė pirmąją plokštelę „Susitikimas“.
Nuo to laiko įrašė apie 60 originalios muzikos albumų. Dalyvavo didžiausiuose festivaliuose visose Europos šalyse, JAV, Kanadoje, Kuboje, Japonijoje, Indijoje ir kitur. Nuo 1994 m. nuolat bendradarbiavo su Maskvos menininkų namų centrine sale. Šioje scenoje dirbo kaip kompozitorius, režisierius ir aktorius, kūrė projektus su artistais ir muzikantais iš įvairių pasaulio šalių.
Nuo 1975 m. dirba kino ir teatro srityje: 1991 m. režisieriaus Pavelo Lungino filmas „Taksi-bliuz“ su V. Čekasino muzika gavo pirmą prizą Kanų kino festivalyje.
Pedagoginę veiklą menininkas pradėjo 1975 m. Lietuvos konservatorijoje ir Balio Dvariono muzikos mokykloje. Tarp buvusiųjų studentų – pasaulinį pripažinimą pelnę žymūs Lietuvos muzikantai: Petras Vyšniauskas, Vytautas Labutis, Neda Malūnavičiūtė, Skirmantas Sasnauskas, Leonidas Šinkarenka, Gediminas Laurinavičius.
