„Viskas prasidėjo nuo svorio metimo. Sėkmingiausias to etapas buvo prieš porą metų Kalifornijoje. Kova su svoriu man nebuvo sėkminga iš karto, tačiau padidinus fizinio judėjimo trukmę labai drastiškai – iki 3-4 val. per dieną vaikščiojimo, rezultatai pradėjo matytis“, – savo pokyčių pradžią prisimena pašnekovas ir tęsia.
„Kadangi didelį antsvorį turėjau gana ilgą laiką, mano kūno oda išsitempė ir ji atgal nebesugrįžo. Man teko girdėti visokių nuomonių, kad nieko čia tokio, jog tereikia pakentėti ir ta oda vėl susitrauks, nes ji yra elastinga, tačiau nieko panašaus. Viskas priklauso tiek nuo įgyto svorio, tiek nuo to, kiek tu su juo vaikštai. Žinoma, jei tu esi besilaukianti moteris, kurios ryškesnis pilvas būna 6 mėn. ar net mažiau, tai natūralu, kad po vaikelio gimimo, ta oda grįžta į įprastą būklę. Tačiau kai tu vaikštai su dideliu pilvu beveik porą dešimtmečių – viskas yra kitaip“, – DELFI pasakoja Andrius.
Žurnalistas prisimena, kad viršsvoris jį ėmė kankinti dar net nesulaukus 30-ies metų, o to priežastis buvo ne tik mažas fizinis aktyvumas, bet ir psichologinės problemos, kuomet maistu jis bandė malšinti neigiamas emocijas darbe ar asmeniniame gyvenime.
„Didesnis svorio augimas mano gyvenime prasidėjo maždaug nuo 26-27-erių metų. Viskas įvyko dėl sėdimo darbo, nejudraus gyvenimo būdo ir, tiesą pasakius, absoliučiai netvarkingos mitybos, kuomet buvo valgoma tiesiog dėl jaučiamo streso, nepasitenkinimo ar nuovargio. Pavyzdžiui, vakare suvalgai picą. Juk tai negalėjo neduoti jokių rezultatų. Kai pats gyvenimas pasidarė man žymiai laimingesnis, tai kartu atsirado ir prielaidos susitvarkyti šiuos dalykus“, – paaiškina pašnekovas.
„Tiesą sakant, pats plastikos gydytoją chirurgą dr. Darių Radzevičių nuėjau tik pasikonsultuoti. Norėjau sužinoti, ar man iki tokios operacijos reikia atsikratyti daugiau svorio, o gal tą galima daryti jau dabar. Gydytojas pasakė, kad nėra jokio tikslo tą perteklinę odą nešiotis kartu su savimi, po tiek metų ir po tokių apimčių ji pati niekur nedings. Netrukus man buvo paskirta operacijos data. Turėjau šiek tiek abejonių, nes plastinė operacija atrodė kaip didelis gyvenimo žingsnis. Juo labiau, kad pilvo plastika, pačių chirurgų liudijimu, yra laikoma viena sudėtingiausių ne veide atliekama operacija. Ji sudėtinga savo apimtimis, kadangi yra daromi gana ilgi pjūviai, taip pat yra paveikiamas pilvo raumuo, jis yra patempiamas. Tokia operacija apima labai didelę žmogaus kūno dalį, todėl ji yra sudėtinga ir ilga, trunkanti 3-4 valandas. Būtent dėl to toks žingsnis man atrodė toks, kuriam reikia pasiryžti“, – prisimena A. Užkalnis.
Nepaisant to, Andrius tokiam žingsniui visgi ryžosi ir šiandien dėl to nė kiek nesigaili. Nors vaizdas veidrodyje kurį laiką jį baugino, publicistas žinojo, kas jo laukia ir retkarčiais stebisi žmonių naivumu ar nuomone, kuri neturi nieko bendro konkrečiai su šia operacija.
„Neretai žmonės odos pertekliaus šalinimo operaciją painioja su riebalų nusiurbimu. Tai yra ne tai. Žinoma, kažkokia nedidelė pilvo riebalų dalis, kuomet yra atvira pilvo ertmė, yra pasiurbiama, tačiau ši operacija yra visai ne apie tai. Tos odos pašalinama tiek daug, kad tos senosios bambos, kurią turėjau gimęs, jau nebeturiu. Man gydytojas padarė naują, kuri atrodo geresnė nei pirmoji, – pasakoja jis.
„Gydytojas man atvirai sakė, kad gulbės ar atleto iš manęs nepadarys, jog oda bus mano, o tai reiškia, kad tai nebus jauna oda, nes man yra 48-eri. Matyt, yra žmonių, kurie po tokios operacijos tikisi save matyti tarsi kremo reklamose su 18-mečio oda. Buvau įspėtas, kad iškart po operacijos įspūdis bus labai prastas. Dėl audinių sutinimo po operacijos esi storesnis nei iki jos. Patinimas buvo didžiulis, prie viso to dar prisidėjo ir randai, ir mėlynės, – kraupų vaizdą prisimena žurnalistas. – Vaizdas buvo tarsi iš dokumentinio filmo apie Jugoslavijos karo belaisvius. Tai gąsdino, bet kai gydytojas, kuriuo visiškai pasitikiu, sako, kad taip ir turi būti, jog su kiekviena diena vaizdas tik gražės, nusiramini. Gydytojas man tai kartojo per visus mūsų susitikimus bent 20 kartų. Ir iš tiesų viskas pradėjo taisytis. Patinimas praėjo per kiek daugiau nei mėnesį ir paskui, žiūrėdamas į save, pradedi džiaugtis rezultatais. Be galo džiugina, kai ant tavo kūno pradeda gražiai gulėti kelnės ar marškinėliai, kurie buvo nusipirkti su ambicija, kad kažkada jie pagaliau tau tiks“.
Andrius sako, kad to džiaugsmo nenumalšino ne tik bėgantis laikas, bet ir gana apvali pinigų suma – odos pertekliaus šalinimo operacija įprastai kainuoja apie 3000 eurų.
„Operacijos kaina pasimiršta – sumoki, viskas praeina, o įspūdis lieka. Aš net pats jau ėmiau svarstyti, kiek čia dar visa tai mane džiugins ir kada jau pasidarys nebeįdomu. Tiesą sakant, pastaruoju metu turiu save tvardyti, kad sutiktiems draugams ar aplinkiniams kalbėčiau kažką kito. Manau, kad taip nutinka ir su žmonėmis, kurie tampa veganais ar atsisako kokių nors priklausomybių, tai yra jų gyvenimas, pokyčiai pasidaro jų tapatybe ir jie daugiau apie nieką kitą nebegali šnekėti. Pažįstu ne vieną tokį žmogų. Smagu, kad pas juos viskas yra gerai gyvenime, tačiau be to nebėra ką su jais kalbėti. Aš labai nenorėčiau tapti tokiu, nes manau, kad tokiu atveju žmonėms taps nebeįdomu su manimi bendrauti. Tiesa, jau pačiam teko pastebėti savo elgesyje pirmuosius požymius, todėl turiu būti atsargus, kad tai netaptų vienintele mano tema“, – juokauja pašnekovas.
Pasiteiravus, kaip pastaruoju metu varijuoja jo kūno svoris, Andrius nieko neslėpdamas tai atskleidžia ir priduria, kad finale siekia sverti 100 kilogramų.
„Mano didžiausias kūno svoris buvo 132 kilogramai. Prieš operaciją svėriau 114, po operacijos – 109 kilogramus. Dabar, kadangi aš nenustojau sportuoti ir lioviausi valgyti naktimis, sveriu 105 kilogramus. Mano trenerio Andriaus Pauliukevičiaus nuomone, svoris, kurį turėčiau pasiekti yra 100 kilogramų. Daugiau mesti svorio man nebereiktų. Tą patį man sakė ir chirurgas. Jis sakė, kad Užkalnį visi pažįsta kaip didelį žmogų. Gydytojas sakė, kad paprasčiausiai aš galiu atrodyti geriau neturėdamas to bjauraus pilvo, tačiau aš vis tiek būsiu didelis žmogus. Tai tėra korekcija tam tikrų kūno dalių, tačiau niekas viso kūno sudėjimo nepakeičia“, – sako jis.
Maisto kritikas neslepia ir to, kad giliai viduje slypi baimė grįžti ten, nuo kur viskas prasidėjo. Tokias mintis nuvyti Andriui padeda supratimas, kad kova su svoriu yra jo paties rankose ir valioje.
„Ta baimė yra, bet, kita vertus, aš visiškai žinau, kad svoris pats neužauga. Tai yra mūsų pačių sprendimų ir elgesio pasekmė. Tu pats renkiesi suvalgyti picą vakare. Ji juk pati neatvažiuoja į namus – tu ją užsisakai ir ją suvalgai. Visa tai yra mano galioje ir nuo to man yra gana ramu“, – tikina pašnekovas.
Pasiteiravus, kaip į išvaizdos pokyčius reaguoja aplinkiniai, Andrius neslepia jau sulaukęs piktų replikų savo pusėn, tačiau, anot jo, neigiamų komentarų išvengti beveik neįmanoma – ir nesvarbu, ko tu imtumeisi.
„Buvo komentarų, klausiančių, ką aš čia darau – neva jei jau anksčiau savimi nesirūpinau, kodėl dabar pradėjau. Tiems žmonėms turiu atsakymą, kad didelis viršsvoris yra ne tik neestetiška, bet ir tiesiogiai susijęs su ligų rizika. Be to, kaip ir sakiau, nesu jaunystėje, kad turėčiau didelį rezervą natūralios, iš savęs sklindančios sveikatos, todėl ją reikia prižiūrėti.
Reakcijų, interpretavimų yra įvairių. Taip buvo ir bus, todėl ir to triukšmelio, ir nelabai draugiškų pasakymų yra. Nepasakyčiau, kad į tai visiškai nekreipiu dėmesio, manau, jog tai būtų savęs apgaudinėjimas, bet tiesiog manau, kad mano matomumo ir profesijos žmogui reikia mokytis juos priimti ir padėti į šoną. Nereikia pamiršti, kad kai kurie žmonės kažką pikto pasakyti gali apie absoliučiai bet ką“, – pastebi A. Užkalnis.
Pašnekovas priduria, kad visuomenės spaudimas neretai priverčia gėdytis ir slėpti tai, kas dažnu atveju yra būtina, pavyzdžiui, vizitai pas psichologą.
„Esu vienas iš tų, kuris neslepia, kad reguliariai dirba su psichoterapeutu. Iš dalies tai pabrėžiu ne dėl to, kad apie mane labiau skaitytų, bet todėl, kad man atrodo, jog daugeliui žmonių, kuriems iš tiesų reikia to, jie tuo neužsiima, nes jaučiama tam tikra stigma. Šiuo atveju matau didelį artumą plastinei chirurgijai, nes ji taip pat turi didelę stigmą. Juk jei kas paklaustų, kas yra plastinė chirurgija, dažniausias atsakymas būtų susijęs su padidinta krūtine ir ančiuko lūpomis. Lygiai tas pats yra su bet kokia psichoterapija. Įsivaizduojama, kad psichologinės pagalbos prireikia tik psichopatams ar tiems, kuriuos jau reikia uždaryti į psichiatrinę ligoninę be rankenų. Žmonės dažnai į mane kreipiasi dėl bazinės psichoterapinės pagalbos, man rašydami į socialinius tinklus, tačiau aš visiems atsakau, kad nesu gydytojas, todėl nesu nei įgaliotas, nei kvalifikuotas jums padėti. Galiu patarti tik tiek, kad nebūtumėte vieni ir kreiptumėtės pas specialistus. Jie padės. Lėčiau ar greičiau, bet padės“, – tikina jis.
„Lygiai tą patį galiu pasakyti apie plastinę chirurgiją. Mes gyvename XXI amžiuje ir tie dalykai yra moksliški, saugūs, su tinkamai įvertintomis rizikomis“, – priduria A. Užkalnis.
Pasiteiravus, ar ateityje pasvarstytų apie dar vieną ar kelias plastines operacijas, pašnekovas sako jau apie tai galvojęs, tačiau įvykių kol kas neskubina.
„Aš visiškai save įsivaizduoju, po kokių vienerių metų, einantį pasitarti su gydytoju, ką dar būtų galima padaryti. Norisi daugiau tokių panašių teigiamų emocijų“, – pripažįsta jis.
