Petras gėjai areštinė atgaila
Po trijų parų Petrą paleido iš areštinės. Nuobodžiaujančio prižiūrėtojo stebimas jis nupėdino namo. Dabar jau Petras jautėsi morališkai stipresnis ir įgavęs tinkamų tolerancijos įgūdžių, tačiau kažkur paširdžiuose vis dar maudė – „kodėl aš taip pasielgiau“? – graužė save, „nederėjo juk pilietiškam, pakančiam taip neatsakingai... Kodėl taip gavosi“ – mąstė Petras, tačiau suėmimo dieną prisiminė lyg per miglą, ir visiškai susipainiojo sąvokose, bandydamas įsivardintį tą jausmą, kurio apimtas jis nenuėjo į gėjų paradą, už ką ir gavo tris paras areštinėje.
Dabar į gėjų paradus rinkosi visi. Pradinukai, išsipuošę žiedais, vedini vyresniųjų, nerūpestingai krykštavo kolonos priešakyje ir mojavo transparantais apkarstytam miestui. Apspitę judančią platformą, ant kurios šoko ką tik susituokę gėjai, trepseno pensininkai paskui Vilniaus merą, deputatus, mokytojus, šaltkalvius... Nuo pat anstyvo ryto iki vėlyvo vakaro prieš kelis dešimtmečius sunkiai iškovotame Gedimino prospekte vyko eisena. Gėjų paradas, kuriame dalyvavo visi.
Bet Petras nenuėjo. Tą dieną jis nubudo apimtas keisto jausmo. Neįprastai ilgai prasikuitęs vonioje suvokė, kad kiekvieną akimirką ieško dingsties marinti laiką, lyg tyčia norėdamas kažkur pavėluoti. Bet kur? Skusdamasis barzdą, Petras įsistebeilijo į veidrodį, bandė įžiūrėti transformacijas ar kitokius pakitimus kūne, lemenčius tą keistą buseną, bet kūnas buvo tvakoj, už tai sieloje kažkas nepaliaujamai smaugė Petrą. Jis suvokė nenorįs į paradą. Iš pradžių ši mintis šmėžtelėjo lyg tolimas griaustinis ir Petras lengvai ją nuvijo.
Laiptinėje bildėjo besiruošiantys kaimynai, džiugiai šūkaliojo, skubino vienas kitą. Jonas iš gretimo buto įlekė pro duris Petrui tik spėjus pasukti raktelį ir, nustebintas pasimetusio kaimyno, paragino nedelsiant išsiplauti, išsičiustyti ir lėkti į paradą, mat viskas jau prasideda.
Į tai Petras automatiškai atšovė – „ man ūminis tonzelitas, turiu pažymą!“. Jonas linktelėjo, trenkė duris, kelias sekundes trepsėjo paskutiniųjų kaimynų žingsniai ir stojo visiška tyla. Spengė tik Petro ausyse, jis negalėjo patikėti, kad taip įžūliai sumelavo, tai buvo katastrofiška, juk iš tiesų jis neturėjo pažymos, atleidžiančios nuo gėjų parado...
Petras įsmuko į sofą, spragtelėjo televizoriaus pulteliu. Visi kanalai transliavo margą eiseną, čia gelėjai stebėti visas vaivorykštės spalvas – žydrą, šviesiai žydrą, žydrai mėlyną, pažydrintą geltoną. „Tu melagis Petrai“ – tvinkčiojo smilkiniuose, su augančiu nerimu ir kartėliu jis stebėjo, kaip eisenos proga Lietuvos prezidentas pristato savo naują širdies draugą, nuo šiol jį vadins pirmasis ledi.
Bandė perjungti kanalą, bet visur šmeižavo marga minia ir prezidentas su pirmuoju ledi. Tada Petras įsijungė DVD, žiūrėjo filmą "Titanikas", bet filmas baigėsi po penkiolikos minučių, nes visos meilės scenos tarp vyro ir moters buvo iškirptos. Naturalu, svarstė Petras, prisimindamas lyčių lygybės pradžiamokslį, juk meilės scenos tarp priešingų lyčių akivaizdžiai diskriminuoja seksualinių mažumų teises.
Jis padarė nežmogišką pastangą, buvo beišeinąs iš buto, bet vidinis balsas staugė – „Neik į paradą!!!“. Sąžinė vis labiau graužė. Petras verkė, vėl bandė stotis, nugalėti savo silpnumą, eiti ten, kur privaloma. Prisiminimų banga jį nešė į darželio laikus, į pasaką, kur princas mylėjo princą.
„Aš pūnu iš vidaus! Kas, po šimts, man nutiko? Juk pasaulyje tiesiog nėra priežasties neiti į paradą“, – kukčiojo jis.
Įtampa tapo nebepakeliama ir Petras apalpo.
Vakare jį aptiko kaimynas Jonas. Ligoninėje Petras atsigavo ir siaubo iškreiptu veidu pasakojo apie savo nuodėmę, apie melą, apie tai, kur praleido dieną. Dėl to Petras ir buvo suimtas. Tris paras laikė jį areštinėje, protino, davė medikamentų...
Po trijų parų Petrą paleido iš areštinės. Grįžo namo. Prieš miegą įsijungė televiziją, rodė ištraukas iš parado. Ilgai žiūrėjo į prospektu plaukiančius žmones ir pasidarė Petro sieloje ramu ir gera, gera gera... Petras nusišypsojo, visos dvejonės išnyko. Petras rado jegų sau atleisti.
„Kitais metais aš butinai eisiu į paradą“ - pamanė jis ir saldžiai užmigo.
