– Egle, pernai nuskynei projekto „Šuolis“ laurus ir dingai iš akiračio. Kur buvai visą šį laiką?
– Po „Šuolio“ finalo turėjau vos vieną dieną susikrauti lagaminą ir išvykau į Kaliforniją, Jungtines Amerikos Valstijas. Kaip profesionali šokėja dalyvavau keliose varžybose, tad teko pabūti Los Andžele, Majamyje ir Niujorke. Tai buvo komandiruotė, norėjau pakeisti aplinką ir pasisemti žinių iš profesionalų, patobulėti kaip šokėja.
– Išvykai ir čia palikai ne tik šeimą, savo šokių studiją, bet ir mylimą žmogų. Ar nebuvo sunku?
– Buvau suplanavusi grįžti kas tris mėnesius, todėl nebuvo graudžių atsisveikinimų. Visi žinojo, kad kas kelis mėnesius susitiksime, todėl tie išsiskyrimai nebuvo kupini nežinios, kada vėl pasimatysime. Vis dėlto išvykusi supratau, kad labai myliu Lietuvą ir visus, kuriuos čia palikau. Neįsivaizduoju savęs kaip emigrantės, tai ne man.
– Prieš išvykdama už Atlanto buvai pristabdžiusi karjerą. Ar kelionės į Ameriką tikslas buvo grįžti į profesionalųjį sportą?
– Taip, tokia ir buvo kelionės idėja. Norėjau pažiūrėti, kaip man pavyks, ar įmanoma atgauti formas ir ar norėsis grįžti.
Profesionalios karjeros buvau atsisakiusi kelerius metus, tačiau vis išgirsdavau iš trenerių raginimų grįžti. Nėra lengva imti ir atsisakyti to, ką darai pusę gyvenimo.
– Buvai suplanavusi kas tris mėnesius grįžti į Lietuvą. Ar lengvai vykdei šį planą?
– Išvykdama turėjau planų ir čia, norėjau baigti mokslus, buvo minčių siekti ir magistro laipsnio. Buvau įsitikinusi, kad viskas bus puiku, jei vis grįšiu, tačiau būdama ten supratau, kad grįžti nėra lengva. Pirmiausia profesionalusis sportas nėra toks, kad kas kelis mėnesius būtų galima daryti poros savaičių pertraukas. Be to, pats grįžimas iš Amerikos nėra lengvas.