Sergejus juokauja, jog nei žmonėms rūpimų milijonų, nei naujų moterų, apie kurias būtų įdomu sužinoti visai Lietuvai, jis neturi. „Mane jau visi pamiršo. Esu senas ir niekam neįdomus“, - tikina krepšinio veteranas.
Vėlų trečiadienio vakarą, kai Lietuvos rinktinė žaidė paskutiniąsias varžybas prieš kelionę į Europos čempionatą, medinės sodybos Anykščių pakraštyje languose plieskė šviesa. Patogiai įsitaisęs lauko terasoje Sergejus traukė cigaretės dūmą.
„Jūs pačiu laiku. Dabar – didžioji pertrauka. Bus laiko pasikalbėti. Nes kol kas esu ramus. Varžybose – lygiosios“, - pakilęs nuo krėslo pasitiko savimi pasitikintis Sergejus Jovaiša. Kol žvarbų vakarą Nelda virtuvėje ruošia arbatą, prisėdame prie televizoriaus ekrano.
Kolekcijoje – 50 medalių
Ar jau galite ramiai stebėti krepšinio komandų dvikovas? Nekirba noras išbėgti į aikštelę ir padėti žaisti?
Esu tik aktyvus rungtynių stebėtojas. Aišku, išgyvenu, stebiu, kaip mūsų komandos žaidžia, kaip sekasi rinktinės vyrams. Stengiuosi sekti visas krepšinio naujienas ir būti šalia įvykių. Dabar net žurnalistai vis kartais mane prisimena, paskambina, paprašo pakomentuoti, o vėliau įvardija kaip krepšinio ekspertą.
Kartais pagalvoju, kad tokio komandų vertintojo vaidmens tikrai neverta imtis. Nes aš, kaip ir visi trys milijonai lietuvių, esu aršus kritikas.
Kada atsisveikinote su didžiuoju krepšiniu? Pamenate paskutinį mačą?
Oficialios pabaigtuvės buvo Kauno „Žalgiryje“ 1989 metais. Žaidėme prieš Kijevo komandą dėl čempionų vardų ir laimėjome tik po pratęsimo. Tačiau mums ta pergalė buvo anuliuota ir čempionu pripažintas Kijevo klubas. Aišku, buvo skaudu, o juo labiau atsisveikinant su savo komanda, draugais, gerbėjais.
„Žalgirio“ vyrai aikštelėje mane pravardžiuodavo senuku. Tada taip ir pasijaučiau – per senas didžiajam sportui. O su rinktine dar teko sudalyvauti 1992 metų Barselonos olimpinėse žaidynėse. Paskutinis mačas buvo dėl trečiosios vietos ir mes jį labai gražiai laimėjome.
Šiandien dar žaidžiate už Lietuvos veteranų komandą. Visai nesenai iškovojote bronzą Puerto Rike. Kiek apdovanojimų ir medalių jūsų kolekcijoje?
Neseniai kažkas manęs paklausė to paties, tai suskubau skaičiuoti savo trofėjų. Jų nei daug, nei mažai – apie 50.
Pinigų užsidirbdavo „spekuliuodamas“
Koks jausmas apima dabar, kai likote tik stebėtojas?
Jausmas toks, koks ir gali kilti sulaukus 50. Laikai keičiasi, pasikeitė ir krepšinis. Jis pažengė į priekį, pasidarė atletiškesnis, greitesnis, geresnės technikos žaidimas. Mes žaisdavome šiek tiek paprasčiau. Tačiau savo epochoje nebuvome tarp paskutiniųjų.
Be to, pasikeitė ir krepšininkų gyvenimo, darbo sąlygos. Dabar jaunieji sportininkai yra žvaigždės, kartais net per daug į tą vaidmenį įsijaučiančios. O mes žaidėme daugiau iš idėjos. Nepatikėsite, mūsų uždarbis tais laikais būdavo 300 rublių. Beveik tiek pat, kiek uždirbdavo kolūkių pirmininkai.
Pragyvenimui neužtekdavo?
Visko būdavo. Tačiau šiandien jau niekam ne paslaptis, kad grįždami po varžybų užsienyje drebindavome kinkas prie pasienio. Buvome ne tik krepšininkai, bet ir „spekuliantai“. Praktiškai visada krepšiuose būdavo užsienietiškų prekių, kurias pardavę dar prisidurdavome rublį kitą. Juokinga net prisiminti, bet bus ką vaikams papasakoti.
Linksmybės - neatsiejamos
Šiandien tapo įprasta ir tai, kad krepšininkus supa ilgakojės gražuolės. Kaip buvo jūsų laikais? Moterys ir linksmybės nebuvo svetimos?
Dėmesys buvo. Tik tuo metu nemokėjome pasinaudoti populiarumu ir jo teikiamomis galimybėmis. Aš net pagalvoju, kad man tai nesuteikė nei privilegijų, nei didelio džiaugsmo. Aišku, netrūko nei moterų dėmesio, nei linksmybių. Žmonių žemiškieji norai nesikeičia.
Jūs man parodykite jaunuolį, kuris tiek anksčiau, tiek šiandien nenori būti dėmesio centre ir kaip reikiant pašėlti. Tik tuo metu viskam buvo savos ribos ir galiojo šiek tiek kitokios moralės normos. Galvojome, kaip mūsų vienas ar kitas žingsnis atrodys žmonių akyse, ar nesulauksime pasmerkimo, todėl į didesnius balius nesileisdavome.
Apie legendinę Lietuvos krepšinio rinktinę, kurioje žaidė ir Arvydas Sabonis, ir Jūs, ir Šarūnas Marčiulionis, ir Rimas Kurtinaitis, ir kiti 12 sportininkų, iki šių dienų sklando gandai, kad po svarių pergalių buvo nesibaigiančios linksmybės ir jūra alkoholio...
Būdavo visko. Kodėl nepasidžiaugus, jei sezonas baigiasi. Nebuvome abstinentai. Pasibaigus sezonui tikrai nespjaudavome į tai, kas profesionalams netinka. Reikėdavo atsipalaiduoti, juk žmogus - ne robotas.
Tačiau nerūkiau, kol nebaigiau krepšininko karjeros, o baigęs žaisti „Žalgiryje“ alkoholį iškeičiau į cigaretes. Dabar esu visiškas abstinentas.
Kaip vertinate šių dienų Lietuvos rinktinės vyrų paklydimus? Linksmybes naktiniuose klubuose, svetimas moteris, pagaliau šlapinimąsi viešoje vietoje?
Nekaip. Ir juo labiau šiandien, kai visi gyvename lyg po padidinamuoju stiklu. Jei tokie jų naktiniai žygiai būtų ne prieš lemiamą čempionatą, greičiausiai nei tų slaptų kadrų, nei to ažiotažo nesulauktume. Dabar jie pasielgė gal per daug neatsargiai.
Tačiau aš juokiuosi – svarbiausia, kad vyrai neprisirūkė. Nes nėra baisesnio peilio krepšininkams kaip cigaretės dūmai. Be to, esame linkę juos tik teisti ir smerkti, bet nepagalvojame, kad į rinktinę susirenka vyrai, kurie už savo darbą užsienyje gauna milijonus. Gali leisti sau viską. O čia parvažiavo, susitiko su draugais. Gal „ačiū“ jiems reikėtų sakyti ir kaip nors švelniau paaiškinti: ,,Čia - Lietuva..."
Trenerio darbas – sunkus išbandymas
Jei galėtumėte atsukti laiką atgal, vėl rinktumėtės krepšininko karjerą?
Kiekvieno žmogaus gyvenimas – savotiškas likimo išbandymas. Nepadariau nieko baisiai gėdingo, dėl ko turėčiau graužti nagus ar norėčiau atsukti laiką atgal ir viską keisti. Būčiau krepšininkas. Didysis sportas neužgožė nei mokslų, nei asmeninio gyvenimo. Sugebėjau susiplanuoti ateitį taip, kad baigęs krepšininko karjerą galėčiau kitose srityse užsidirbti duonos sau ir savo šeimai.
Kurį laiką treniravote skirtingus Lietuvos krepšinio klubus. Kokia trenerio darbo patirtis?
Treniravau Anykščių klubą, buvau net Joniškyje. Sezono metu paprašė pagalbos patreniruoti komandą. Trenerio darbas nėra lengvas. Reikia žinoti gerokai daugiau už kiekvieną žaidėją ir viską taip sudėlioti, kad komanda žaistų ne po vieną, o dirbtų kartu.
Treneris turi daugiau patirties, intuicijos. Tai žmogus, kuris atsako už rezultatus, kurie kartais būna ne tokie ir džiuginantys. Juokingiausia, kad kai laimimos varžybos, visi skanduoja, kad laimėjo komanda, o kai jos pralošiamos – visada kaltas treneris (juokiasi).
Pasiilgo tylos
Su žmona Nelda auginate dvi dukreles. Iš pirmosios santuokos turite tris vaikus. Ar žmona – krepšinio gerbėja?
Ne, Nelda krepšiniu beveik nesidomi.
N. Jovaišienė: Ir gyvenu šiuo metu ne su krepšininku, o tiesiog su Sergejumi Jovaiša. Žiūriu ir sergu tik už Lietuvos rinktinę, todėl krepšinis man nei meilė, nei gyvenimo būdas. Pažinau Sergejų tik po didžiojo sporto ir tuo džiaugiuosi, nes sutikau vyrą, kuris namuose yra laukiamas ir mylimas.
Mūsų dukros, kol tėtis žaidžia su veteranais, laukia jo grįžtančio, o kiekviena dabartinė Sergejaus išvyka - dovana šeimai. Mes laukiame lauktuvių, o kartu ir svetingai jį sutinkame namuose. Neseniai, kai grįžo iš Puerto Riko, mergaitės sugalvojo, kad kiekvieną dieną, kol tėvelio nėra namie, reikia jam ištapyti po akmenį, kad žinotų, jog jo laukiame.
Ar pasikeitėte atsisakęs didžiojo sporto? Gal atsirado daugiau laiko namams? Pomėgiams?
Pasikeitė visų pirma ne charakteris, bet darbai, buitis, gyvenimo sąlygos, šeima. Aišku, man pačiam sunku kalbėti apie tai, koks aš buvau žaisdamas rinktinėje arba Kauno „Žalgiryje“. Dabar esu lėtas ir viską apgalvojantis žmogus. Turiu daugiau laiko sprendimams priimti, todėl priveliu mažiau klaidų. Kai žaidi krepšinį, reakcija turi būti žaibiška. Matyt, palikęs sportą pasiilgau ramybės.
N. Jovaišienė: Sergejus atrado gamtą. Dažną savaitgalį išlekia pažvejoti arba į medžioklę. O dabar su nekantrumu laukiame grybų sezono, tada visi keturi važiuosime į miškus. Justė ir Urtė grybavimo laukia kaip didžiausio įvykio.
Gyvenote ir Kaune, ir Vilniuje. Kodėl pasirinkote gyvenimą Anykščių viensėdyje?
Baigęs sportinę karjerą, nemokėjau susirasti kitokių įdomių pasiūlymų, o gal jų tiesiog nebuvo tiek, kad reikėtų nuolat gyventi didmiestyje. Skirtumo, kur gyventi, nebuvo. Anykščiai – mano gimtasis miestas.
Atvažiuodavome pasisvečiuoti pas mano seserį ir tiesiog spontaniškai nusprendėme čia statytis namą ir apsistoti visam laikui.
N. Jovaišienė: Raginau Sergejų dairytis vietos Anykščiuose. Buvome pasiilgę ramybės, mergaitės buvo mažos, reikėjo erdvės, gryno oro, lauko ir laisvės. Net vaikai atvažiavę į sodybą atsigavo. Mūsų mergaitės tokios judrios, kad net juokaujame, jog jos dvi atstoja pačius judriausius 4 vaikus. Čia savas kiemas, savas daržas, mokykla šalia, miškas, iki ežero keliolika minučių. Beveik rojus žemėje.
Politikas iš pareigos
Žymus treneris Aleksandras Gomelskis jus yra pavadinęs gudriuoju lapinu. Esate lapinas ir gyvenime ar tik krepšinio aikštelėje?
Treneris tik kartą man mestelėjo tokį apibūdinimą, o žiniasklaida jį iškapstė gal po 14 metų. Nežinau net, kodėl taip pašaukė, gal kokia mano žaidimo strategija buvo panaši į lapinišką veiklą (juokiasi). Dabar esu ramus ir tylus. Esu šeimos žmogus. Kol rimtai sportavau, krepšinis buvo pirmoje vietoje, vėliau sekė šeima, darbas, draugai. Dabar viskas apsikeitė. Svarbiausia – šeima, o tada jau krepšinis, darbas, žvejyba ar grybai. N. Jovaišienė: Sergejus mūsų šeimos linksmintojas, istorijų pasakotojas, vaikų džiaugsmas. Mergaitėms aš esu daug griežtesnė, o jei jos ko labai nori, bėga pas tėtį, nes iš jo gali gauti viską. Šalia savo vyro jaučiuosi užtikrinta ir saugi.
Pernai jūsų gyvenime įvyko dar vienas naujas posūkis – pradėjote politiko karjerą. Taip pasielgėte iš neturėjimo ką veikti ar atradote naują veiklos sritį?
Nesu, nebuvau ir greičiausiai nebūsiu partijos nariu. Kai atvažiavau dirbti į Anykščius, buvau iš tų, kurie galvojo, kad savivaldybėse, Seime, ministerijose žmonės tik veltui švaisto mokesčių mokėtojų pinigus ir nieko nedirba. Nutariau pats išbandyti ir kandidatavau į miesto tarybą. Pasisekė.
Tai buvo tarsi iššūkis, o kita vertus – duoklė savam kraštui. Turiu idėjų, kaip pakeisti aplinką vietiniams ir turistams. Atiduodu širdį ir meilę miestui, kuriame užaugau ir pradėjau krepšinio karjerą. Tačiau peikdamas valdininkus smarkiai klydau – pirmą savaitę darbe net 20 minučių pertraukėlė buvo tikra prabanga.
Ir pabaigai: kokią vietą Lietuvos vyrams prognozuojate Europos čempionate?
Nesvarbu kokią, bet, manau, kad prizinę.