„Kaip visada susitarkime, kad tai, ką aš komentuoju, darau savo įžvalgas, yra paremta mano asmenine patirtimi, atstovaujant tokio pobūdžio bylose. Aš tiesiog vidine teisine sąmone ir pasikliaudama nuojauta darau tam tikras išvadas, nes, kaip ir sakiau, ši istorija, kuri garsiai nuskambėjo Lietuvoje ir vis dar yra narpliojama, kiekvieną dieną laukiama naujienų, ji nėra kažkokia stebuklinga. Tai vyksta nuolat bylose. Aš kol kas matau tik visiškai klasikinius ėjimus, epizodus, kurie man nuostabos dar nė viename etape nesukėlė.
Tai dabar, žiūrėkit, konkrečiai, kad neišsiplėsčiau dėl to namo, kaip dažniausiai vyksta. Imkime namą, nesvarbu, tai gali būti bet koks nekilnojamojo turto objektas – kotedžas, butai, žemės sklypas ir visa kita. Kai ruošiamasi nutraukti santuoką arba, dar blogiau, jei vienas sąmoningai kurį laiką tai planuoja, ir kai yra tik vienu vardu įregistruotas, praktiškai visada tyliai nueinama pas notarą ir padaromas dovanojimo sandoris (ne visi notarai reikalauja sutuoktinio parašo turtui, kuris įgytas iki santuokos), šiek tiek gudresni padaro pirkimo ir pardavimo sandorį, kad būtų kuo sudėtingiau nuginčyti. Ką tai reiškia? Tai reiškia, jog taip yra sudaromos maksimalios teisinės kliūtys, – kad tas nekilnojamasis turtas vėl būtų pripažintas bendra sutuoktinių nuosavybe, reikia reikšti ieškinį ir naujajam turto savininkui. Patikėkit manimi, kaip skyrybų procesą klampina ir kiek daug metų užtrunka bylų nagrinėjimai teismuose.
Ir, aišku, jums natūraliai kilo klausimas, tai kam ir kodėl žmonės įregistruoja nekilnojamąjį vieno iš sutuoktinių vardu? Žinokit, tų priežasčių yra tokių įvairių ir aš jas kasdien girdžiu pačias netikėčiausias. Pavyzdžiui, nesvarbu, tai gali būti ir iki santuokos įregistruota, nes žmonės tvarko bendrą ūkį, yra pasitikėjimas vienas kitu ir t. t. Sako: susitariam, aš kol kas įregistruoju tavo vardu, duodu tiek ir tiek pinigų grynaisiais, pavedimu, per artimuosius pervedu, nesvarbu, įvairiomis formomis, arba, pavyzdžiui, iš bendrų pinigų nuperkam namą, iš kitų pinigų investuojam į įmonę, galų gale atidarome įmonę, įstatinį kapitalą suformuojame. Čia gali būti įvairių susitarimų. Ir paskui, sako, kai pasikeis aplinkybės, suformuosim, perrašysime nuosavybę abiejų vardu, kas čia tokio.
Tada bėga laikas, šeimos gyvena, tas klausimas lieka už ribų, nes atrodo, kad kol kas galime palaukti, kitą dieną nueisime pas notarą. Meilė šeimoje yra, supratimas yra, pagarba, pasitikėjimas ir visa kita.
Ir tada ištinka gyvenimas, ir kai ištinka gyvenimas, klientai atbėga į kontorą pas mane ir sako: Rasa, mano namo jau nėra, aš pats išmestas iš jo ir jis perleistas. Ir dažniausiai tai būna klasikų klasika – artimiausiems žmonėms, ir jei tai yra dovanojimo sandoris, aišku, jį daug lengviau nuginčyti, o pirkimo ir pardavimo sandoriu, kuris performuojamas artimųjų vardu, naudojasi šiek tiek gudresni. Bet kokiu atveju reikšti ieškinį galima ir tą namą prisiteisi, kompensaciją dalies namo ir t. t.
Tik tiek, aišku, kad, teikiant tokį ieškinį, įrodinėjant jį, be abejo, reikia turėti tam tikrų įrodymų: investuotų konkrečiai į nekilnojamąjį turtą lėšų, įsigyti skirtų lėšų arba atlikto savo paties darbo, pavyzdžiui, remontuojant, įrengiant, teikiant patarimus, naudojant sukauptą patirtį ir kt. Yra tam tikros įrodinėjimo taisyklės tokio pobūdžio bylose, jas laimėti tikrai įmanoma ir jų Lietuvoje yra, sakyčiau, labai daug“, – socialiniame tinkle „Instagram“ paaiškino teisininkė R. Vaičekauskytė.
Delfi primena, kad laidoje „Nepatogūs klausimai“ L. Suodaitis prabilo apie daromus veiksmus, kurie vyko jam su šeima iškeliavus į Balį. Pasak laidos svečio, visi pagrindiniai procesai vyko tuo metu, kai jie buvo užsienyje.
„Jos mama, pasiėmusi įgaliojimą, varė tvarkyti reikalų. Mes išvažiavom į Balį ir kai grįžom, gavau iš „Sodros“ laišką, kad man įrašytas neatvykimas į darbą su administracijos leidimu. Rašoma, kad buvau tą mėnesį nedraustas. Sakau, Vika, kaip suprasti, juk mes kartu dirbam. Tai ji pasakė, kad buvo susinervinusi, mes susipykome, tai paprašė, kad man tai įrašytų. Paskui sakė, kad tai ne jos iniciatyva, bet paskui prisipažino, kad buvo supykusi ir tai padarė, – šypsenos neslėpė L. Suodaitis. – Paskui iš „Registrų“ centro gaunu žinutę, kad mano gyvenamoji vieta perrašyta į Klaipėdą. Nusiunčiau Viktorijai, iš karto parašiau ir „Registrų“ centrui. Jie atsakė, kad pagal vakarykštės dienos prašymą jūsų sutuoktinės iniciatyva šeimos gyvenamoji vieta perkelta į kažkokį butą, kurio net nežinau. O Viktorija sakė, kad jau seniai buvo nusiuntusi kažką. Bet juk dokumentuose parašyta, kad prašymas – vakarykštis. Tada ji prisipažino, kad nori išsispręsti turtinius klausimus.“
Vyras pasiūlė V. Siegel pasilikti šiuos namus sau ir įsirengti naujus šeimos namus. Viktorija, pasak Lauryno, patikino, kad jųdviejų santykių ji nenori nutraukti. Tačiau kiek vėliau Laurynas sužinojo, kad namas priklauso nebe šeimai – jis užrašytas Viktorijos mamos vardu.
„Ji tikino, kad nori apsidrausti. Į visus klausimus neturėjo atsakymų, viskas virsdavo konfliktu. Pasikeisdavo naratyvas, keisdavome temą. Paskui galvojau – na, ir tebūnie tas namas, bet yra santuoka, mes prisiekėme prieš Dievą. Man tai čia institutas, aš suprantu, kad gal jai kitaip atrodo, bet man priesaika yra institutas. Taip pat yra mažas vaikas, – kalbėjo jis. – Ir aš nemanau, kad Viktorija kažko bijojo. Manau, bijojo tas, kuris visą laiką patarinėjo. Tas pats buvo ir kalbant apie praeitus santykius.“
