Šią savaitę J. Didžiulis pasidalino prasminga asmenuke prieš veidrodį. Joje užfiksuoti svarbiausi daiktai, kurie jam padeda jaustis tarsi namuose, kad ir kur jis bebūtų.
„Pradėkim nuo 3 registruotų bagažų ir 1 rankinio bagažo. Mano įrankiai ir instrumentai. Mano audiovizualinė studija. Mano drabužiai. Mano altorius“, – dėstė jis.
„Daiktų pakavimas visuomet asocijavosi su distiliacija. Rūšiuojant daiktus, rūšiuojate ir savo vidų.
Tai buvo gilus procesas, pareikalavęs logistinių gebėjimų ir emocijų stebėjimo.
Nuolatinis svarstymas, kaip „daiktai“ pasitarnaus mano tikslams ir kaip tie „tikslai“ pasitarnaus man.
Mažinimas: negailestingai išmesti nereikalingus daiktus.
Sintezė: grupavimas įvairioms funkcijoms, imant daiktus, kurie gali pasitarnauti keliose gyvenimiškose situacijose.
Pardavus butą ir nusprendus eiti skirtingais keliais, pirmas mano darbotvarkės dalykas buvo padėti Ericai ir vaikams įsikurti naujame gyvenime.
Kai tai buvo padaryta, aš susidūriau su klausimu, kaip turėtų atrodyti „įsikūrimas“ man pačiam, mano naujame gyvenime. Kaip sukurti namų jaukumą? Kaip aš tarnausiu kitiems, augsiu ir klestėsiu dabar, kai esu išrautas. Atsakymas – sukurti „kiautą“.
Aš oficialiai tapau keliaujančiu vėžliuku. Distiliavimo procesas buvo tarsi orgazminė „maža mirtis“ – mano ego buvo 6 mėnesių materialinio atskyrimo maratonas.
Tai buvo nepaprastai terapeutiška ir išlaisvinanti patirtis. Dabar jaučiuosi lengvesnis fiziškai ir mažiau apkrautas emociškai, žinodamas, kad sąmoningai laikiausi to, kas tarnauja „tikslui“.
Padariau vietos tik tiems daiktams, kurie nusipelno vietos mano „kiaute“, – su bičiuliais ir sekėjais nauju etapu dalijosi atlikėjas.
Šiuo metu Jurgis vieši Ibizoje. Kiek ilgai bus Ispanijoje pašnekovas nežino, tačiau interviu metu lengva suprasti, kad tai – tik stotelė. Kelionėje, į kurią leidosi muzikantas, panašu, laukia dar daug stabtelėjimų ir nuotykių, mat pažinti pasaulį, kaip sako pats Jurgis, yra užprogramuota jo kraujyje.
– Jurgi, pastarasis jūsų įrašas simbolizuoja kelionę ir naują etapą. Kaip dabar atrodo jūsų kasdienybė?
– Manau, kad jį apibūdinti tradiciniais terminais nėra taip paprasta, kadangi žmonės įprastai arba būna namuose, arba keliauja. Aš iki pandemijos keliaudavau apie 100-120 dienų per metus – ir profesiniais, ir poilsio reikalais. Žinote, kai tavo darbas yra aistra, tai labai lengvai šios kryptys susimaišo. Tą keliautojo gyslelę aš turėjau jau seniai, o dabar, kai mes išsiskyrėme su Erica ir aplinkybės truputį pasikeitė, vėl norisi įnerti į platesnį pasaulį ir jo horizontus.
– Panašu, kad kelionė išsivystė organiškai.
– Taip, labai organiškai. Mano veikla pastaruoju metu yra sankirtoje tarp muzikos ir visuomeninės veiklos. Pasaulyje vyksta dar daug įdomių procesų, tad norint praplėsti akiratį, reikia pakeliauti. Bet esu viena koja ir Lietuvoje dėl savo vaikų, šeimos ir darbo.
Dabar esu Ibizoje, kur pastebiu naujos kartos filosofijos pakraipą, susijusią su aplinkosauga. Tvarumas turi problemą, kad tarp tam tikrų žmonių jis veikia per mažai ir per vėlai, jį gauname kaip paguodą. Ir pats žodis tvarumas asocijuojasi su tvėrimu. Norisi gilesnių pokyčių. O Ibiza yra puiki vieta, kurioje daug žmonių ieško to, žiūri progresyviau, yra tam nusiteikę. Bet ir renginių organizavime ar muzikine prasme čia labai daug ko vyksta. Keliaujant gali natūraliai pasisemti naujų idėjų.
– Ibiza nebūtinai yra galutinė stotelė?
– Vien šį mėnesį nusimato kelionė į Egiptą, Švediją, dar buvo numatyta dėl vieno renginio vykti į Paryžių. Faktas yra tas, kad aš jau ir anksčiau buvau keliautojas, na, o dabar truputį reiks į tai grįžti.
– Savo įraše užsiminėte, kad daiktų rūšiavimas jums tapo kaip terapija. Gal po skyrybų pastebėjote, kad ne tiek jums daug ir reikia? Visgi per tiek metų, ko gero, prisikaupė begalė daiktų, turinčių jums emocinę vertę, keliančių prisiminimų, kaip tą procesą išgyvenote?
– Čia slypi nemažai atsakymų. Viena didžiausių problemų, kurią mes turime šiuolaikiniame pasaulyje, yra materializmas. Už to slypi nemažai bėdų, pavyzdžiui, kalbant apie dvasinį pasaulį, santykius su kitais, savimi. Taip, daiktai yra svarbūs, bet mes jiems skiriame labai daug dėmesio. Jais bandome tenkinti ar išreikšti savo emocinius, dvasinius trūkumus ar poreikius. Mes perkame automobilius, kurie rodo, kad mums gyvenime pasisekė, mes nešiojame drabužius, kurie kitiems signalizuoja, jog mes esame madingi ir t.t. Tai yra vienas iš suvokimų, kuriuos aš gana seniai supratau – man nereikia tiek daug. Mano galva, žmogui reikia kur kas mažiau gyvenime, kad jis jaustųsi laimingu. Tad atsikratymas tų dalykų, kurie nėra reikalingi, veikia tarsi balasto nusiėmimas nuo nugaros.
Kitas man įdomus dalykas buvo tas, kad kaip ir jūs sakėte, daiktai turi emocinę reikšmę. Kiekvienas asmeninis daiktas turi mums keliančių jausmų, prisiminimų. Apie tai kalbėjau ir savo įraše, kad tu išsivalai save iš vidaus, jeigu tu valai savo spintą. Turiu omenyje, kad jeigu jau darai tvarką namuose, nelabai išeina užmiršti ir savo vidaus. Na, bent jau man taip veikia. Kadangi atsisakant vieno ar kito daikto tu turi užduoti klausimą, ar tau jo reikia? Ar aš planuoju tai panaudoti ateityje, ar jis man bus naudingas? Turi sau užduoti kritinius klausimus apie patį save. Kai kaupiasi tie daiktai, bagažas, manau, kartais kartu su tuo mes kaupiame ir neišspręstus reikalus, emocijas, kurias lengviau numesti į spintą, nei paimti ir spręsti situaciją. Tad daiktų tvarkymas man buvo darbas su savimi.
– Ar tuos daiktus namuose rūšiavote drauge su Erica, ar visgi tai buvo labiau asmeninė patirtis? Kokiame santykyje judu dabar esate?
– Erica yra fantastiška moteris. Tik vienas iš tų liūdnų dalykų yra tas, kad laikui bėgant tarp žmonių ima skirtis vertybės, žmones ima traukti į kitą pusę ir tie skirtumai lemia, jog tu savęs kaip poros nebesumuoji. Laikui bėgant imi atiminėti vienas iš kito, mes tą pastebėjome abu. Bandėme išspręsti. Skyrybos niekada nebūna lengvos. Bet labai džiaugiuosi, kad su Erica likome atviri, visada kalbamės, suprantame vienas kitą. Mūsų skyrybos yra pagrįstos supratingumu ir meile. Todėl ir dalinantis daiktus viskas buvo aptarta, mes tarėmės, kad, štai, tu paimk tą, tau to labiau reikės ir t.t. Yra labai daug gražių daiktų, kuriuos, pavyzdžiui, gavome dovanų ir kurie mums kelia šiltus prisiminimus.
Per šį procesą aš supratau, kad Ericai pilnavertiškumas siejasi su šeimos lizdu, kuriame gyvena ir mūsų vaikai, tai aš daugeliu atvejų tam tikrus daiktus palikau jiems. Juk jie gyvena ten, tegul džiaugiasi jų nešama energija. Tikrai labai gražiai sutariame. Man labai pasisekė dėl Ericos, nes tikrai nebuvo jokių kovų ar rimtų nesusipratimų.
– Panašu, kad su Erica iki šiol palaikote šiltą bendravimą. Gal pasidalinsite, kas jums padėjo net ir skyrybų metu nepamesti pagarbos vienas kitam, išlaikyti bendravimą? Neretai poroms, kurios suka skirtingais keliais, taip nepavyksta, dažnai girdime kaltinimus, kovą...
– Aš manau, kad čia reikėtų pabrėžti porą dalykų. Vienas iš jų – visuomenės nuomonė. Labai dažnai mes darome tai, ko nesuprantame ir net nežinome, kodėl darome. Dėl kitų mes dažnai negalime daryti to, ko mes norime giliai savo širdyje. Žmonės išbūna kartu dėl Bažnyčios, dėl giminių, dėl to, ką kiti pasakys ir t.t. Meilė iš principo nepaiso jokių institucijų. Susitarimas yra proto reikalas, o meilė – širdies. Širdis yra kaprizinga ir daro taip, kaip nori. Žinoma, nereikia pamiršti, kad gyvenime reikia ir nepamesti galvos, susivaldyti, suprasti, jog santykiuose, kaip ir kitur, vyrauja ciklai. Bet aš manau, kad labai dažnai žmonės jaučia nepilnavertiškumą, nepasitenkinimą, įtampą dėl to, ką pagalvos kiti. Ar jie pamanys, kad vyras buvo prastas, o gal moteris nebemyli, o gal jie suprato, jog myli, bet nori kitko iš gyvenimo? Kai bandome viską įsprausti į tuos tradicinius šeimos rėmus, mes realiai niekam nedarome paslaugos.
Kitas dalykas yra tas, kad viskas keičiasi. Reikia suprasti, kad vyksta evoliucija. Juk tai, kas nutiko per virš 2000 metų paveikė ir žmoniją, o mūsų dabartinis suvokimas tėra lašas. Pažiūrėkite, kiek daug žmonės nuveikia per kelerius metus – tiek kartais žmonės nenuveikdavo per visą savo gyvenimą. Kiek mes pamatome, kiek suvartojame turinio, kokias turime apsukas, galimybes... Tada atsiranda klausimas, jeigu gyvenime pavyksta nuveikti daugiau, gal tokio žmogaus laukia dar ne viena meilė? O ta meilė irgi gali būti įvairi. Prisileidžiant tokią galimybę pradedama išeiti iš tų standartinių rėmų.
Aš jaučiu, kad mes su Erica supratome, jog visų pirma turime būti atsakingi prieš save ir savo vaikus. Išlaikėme kontaktą ir požiūrį į vienas kitą kaip į žmogų. Taip, santykiuose mes vieni į kitus žvelgiame kaip į partnerį, draugą, meilužį, bet verta nepamiršti, kad šalia yra žmogus. Tada, mano galva, įmanoma surasti gerus sprendimus. Problema ta, kad pas daug ką nutrūksta komunikacija. Jeigu nebėra bendravimo, tai sunku spręsti kitką. Dažnai skyrybų metu žmonės bando laimėti kito žmogaus sąskaita, į tai žiūrima kaip į kovą: išsiskyrė, gavo daugiau pinigų, nes turėjo geresnius advokatus ir t.t. Bet realiai su tuo žmogumi juk praėjo tiek daug bendro laiko, tiek daug bendrų metų, patirčių, energijos, tai tobuliausia ieškoti bendro sprendimo, kuris tiktų abiems. Jeigu jau ateini iki tokio aštraus taško, kur vienas su kitu pjauniesi, mėtaisi daiktais ir į pagalbą kvieti advokatus, tai, mano galva, tokios poros problemos prasidėjo gerokai anksčiau. Turiu omenyje, kad ne tik pačios skyrybos tada būna skausmingos, o ir santykiai, matyt, buvo nevykę jau ilgą laiką, jeigu jau tiek įtampos būna susikaupę. Susumavus savo mintį, tai jeigu nori gražių skyrybų, reikia puoselėti gražius santykius.
– Užsiminėte, kad santykiuose būna ciklai, kaip pajutote, jog tie neatitikimai jūsų santuokoje nebuvo tik epizodas, o jau signalas apie skyrybas? Ar buvo konkretus lūžis?
– Sunku pasakyti. Šiuo atveju, galiu pasakyti tik tiek, kad labai svarbu yra turėti ištikimybę sau, savo šeimai, vaikams. Santykiai yra derybų, interesų klausimas. Tu negyveni vienas. Bet taip pat negali būti pilna koja savo šeimoje, jei nesi laimingas. Kitaip tariant, žmogus negalės tarnauti savo žmonai ar vyrui ir vaikams, jeigu jis nesijaus išsipildęs.
Savo aplinkoje matau nemažai pavyzdžių, kuomet žmonės yra mirę savo vidumi. Atrodo, kad gyvena puikiai, pasiekę karjeros aukštumas, turi namus, sodybą, yra gražūs, pasiturintys, bet jie viduje yra apmirę. Tada kyla klausimas, ar aš pradėsiu gyventi tik tada, kai jau būsiu pensijoje, ar tą galiu pradėti daryti anksčiau? Svarbu ar pajudėsi nuo to taško. Bet čia tik mano pamąstymai ir jokia kritika. Kiekvienas iš mūsų tvarkomės taip, kaip galime. Aš esu labai empatiškas žmogus, bet nesistengiu vertinti kitų klaidų, nes visi gyvenime mes mokomės.
