Diskusijoje dalyvavo savižudybių prevencijos projekto „Kupiškio algoritmas“ įkvėpėja, medicinos psichologė Valija Šap, VU MF psichiatrijos klinikos profesorius, mokslų daktaras Arūnas Germanavičius bei net dvi artimųjų savižudybes išgyvenusi LR Prezidentės inicijuotos kampanijos „Už saugią Lietuvą“ ambasadorė, aktorė, laidų vedėja Jurgita Jurkutė-Širvaitė.
Diskusijos pradžioje buvo įvardyta, jog 2016-ųjų metų duomenimis, iš šimto tūkstančių lietuvių nusižudo net 29. Tai milžiniškas skaičius, palyginus su Europos Sąjungos duomenimis, ten šis skaičius trigubai mažesnis. Tačiau, ar ši statistika yra reali? O gal skaičiai yra didesni nei teigiama?
Prie diskusijos prisijungusi J. Jurkutė-Širvaitė išgyveno net dviejų artimų žmonių savižudybes: tėčio ir scenos partnerio Vytauto Šapranausko. „Šiai dienai esu atvira ir galiu kalbėti drąsiai, atvira širdimi“, – tokiais žodžiais prabilo Jurgita.
Pirmą kartą viešai apie šiuos išgyvenimus, kuriuos skiria vos pusantrų metų, J. Jurkutė-Širvaitė prabilo konferencijoje TEDxVilnius praėjusių metų pavasarį. Tąkart, kalbėdama apie išgyvenimus, ji sunkiai tvardė ašaras, jos kaupėsi ir besiklausančiųjų akyse.
„Aš esu ta, kuri lieka. Mes esame tie, kurie lieka, – kalbėjo Jurgita. – Mums irgi yra labai sunku. Nes, jei nepameluosiu, tyrimai rodo, kad savižudybės rizika tokiose šeimose išauga, plinta it virusas. Todėl kviečiu, kas dar negirdėjo, paklausyti mano kalbą. Ir jei šiandien Jums ji neaktuali, neduok Dieve, po minutės gali tapti aktuali. Tik žinokite, kad Jūs nesate vieni.“
Diskusijos dalyviai vienbalsiai sutiko, kad žmonės, pasirinkę tokį kelią, dažnai per vėlai susigriebia prašyti pagalbos arba jos iš viso nebespėja paprašyti.
„Per vėlai išdrįstame kreiptis pagalbos. Stigma šiuo klausimu yra labai didelė. Mes vis plačiau pradedame apie tai kalbėt, – patirtimi dalijosi J. Jurkutė-Širvaitė – Šeimos, kuriose įvyksta savižudybė, yra labai užsisklendusios ir apie tai kalbėti joms yra labai nedrąsu.“
TEDxVilnius konferencijoje savo istoriją pirmą kartą viešai papasakojusi Jurgita sulaukė daugybės žmonių klausimų. Jos teigimu, visuose juose, savyje ir daugelyje kitų ji pastebėjo vieną bendrumą. „Man iškilo vienas bendras, mus visus jungiantis momentas. Mes visi: ir tie, kurie likome, ir tie, kurie bandė tai padaryti, ir tie, kurių jau nebėra. Mes visi labai norime gyventi“, – tikino Jurgita ir pridūrė, jog toks kelias dažniausiai pasirenkamas tik todėl, kad tą akimirką gyvenimo našta pasidaro per sunki.
Viena iš priežasčių, kodėl gyvenimo kelias tampa sunkiai įveikiamas – depresija. Tačiau ar ją lengva atpažinti?
„Mažame miestelyje depresija yra tinginių liga, – savo patirtimi dalijosi Jurgita ir įvardijo, jog dažnai depresijos užpultam žmogui artimieji tiesiog rekomenduoja daugiau judėti, sportuoti ar nuveikti ką nors malonaus. – Bet neleisit pameluoti, jei tas tinginys tikrai yra depresija, net pajudėjus, pasportavus ar paskaičius knygą, tai nedingsta. Bet kaip tai atpažinti?“
Susirinkusieji vienbalsiai sutiko, kad būtina visuomenę šviesti, kas yra depresija, kodėl taip vyksta, kaip tai atpažinti ir kur kreiptis. Vis dėlto, net ir tie žmonės, kurie suvokia, jog jiems reikalinga pagalba, ne visada drįsta jos ieškoti. Tai patvirtina ir Jurgitos pavyzdys.
„Aš žinojau, kas yra psichologas, bet bijojau, nes esu atpažįstama. Buvo tas jausmas: o ką kaimynas pagalvos?“ – tikino J. Jurkutė-Širvaitė.
Tačiau ji sulaukė pagalbos. Jos draugė ir vyras sutarė ir psichologą atvežė tiesiog į namus. Tik ten, kaip ji pati pasakoja, saugioje savo aplinkoje, išdrįso prabilti.
„Mes pradėjom kalbėtis man saugioje aplinkoje, žinojau, kad niekas manęs negirdi, žinojau, kad kito kabineto už sienos nėra, – kalbėjo Jurgita. – Kai pirmą kartą pabandžiau, sulaužiau tylą, sulaužiau tai, ką ilgai kaupiau. Po to pabandžiau eiti ieškoti, išbandžiau ne vieną psichologą. Ir man tai labai padėjo.“
Jurgita, atradusi pagalbą, pasirinko savąją šviesą atrasti savo jėgomis – nepasitelkdama jokių medikamentų.
„Atsisakiau gerti vaistus ir prisiėmiau dalį atsakomybės, kalbant apie gydymą. Gydytojas gali išrašyti vaistus, gali tave konsultuoti, tačiau labai didelė dalis atsakomybės tenka tau pačiam. Tarkime, išrašė vastus: tu gersi ar negersi? Tarkime, yra susitarimai: pradėsi sportuoti ar ne? Aš atsisakiau vaistų ir prisiėmiau atsakomybę už savo gyvenimą, už savo sveikatą. Ir aš labai džiaugiuosi, nes renkuosi nemedikamentinį kelią“, – savo kelią pasakojo J. Jurkutė-Širvaitė.
Jos teigimu, kiekvienas žmogus gali ištiesti ranką, nes svarbiausia – išgirsti ir suteikti dėmesio. „Gali padėti ir paprastas žmogus, jei tik žino, kaip padėti“, – apie tai, jog ne visiems reikia ieškoti profesionalo pagalbos, teigė Jurgita.
„Svarbiausia nebijoti paklausti: ar tu tikrai nori nusižudyti? Dažniausiai žmonės, tai išgirdę, sutrinka. Jie nori gyventi, tik nežino, kaip“, – teigė J. Jurkutė-Širvaitė.
„Kiekvienas galite išgelbėti gyvybę“, – besibaigiant pokalbiui Jurgitai pritarė ir kartu diskusijoje dalyvavusi psichologė Valija Šap.
„Kai buvau protingas, norėjau pakeisti pasaulį, o kai tapau išmintingas, pradėjau keisti save“, – tokiais žodžiais diskusiją baigė J. Jurkutė-Širvaitė.
Jurgitos Jurkutės diskusijoje ne kartą paminėta kalba TEDxVilnius konferencijoje:
Pagalbos telefonai: | |||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||
Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų. | |||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||
Emocinė parama internetu | |||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||
Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Messenger ar Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Visa papildoma informacija – puslapyje www.krizesiveikimas.lt. Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos skyrius. Veikia visą parą. (8-5) 275 75 64. |
Jurgita Jurkutė-Širvaitė: