Tris dienas kartu su filmavimo komanda jis praleido fronto linijoje šalia Donbaso. Čia, anot D. Kubiliaus, pastaruosius 8 metus galėjai tikėtis separatistų provokacijų ir pavienių šūvių – esą tai buvę kasdienybė. Tačiau tai, kas nutiko ankstų ketvirtadienio rytą, buvo netikėta ne tik jam, bet ir čia gyvenantiems vietiniams.
„Buvome per pusę kilometro nuo separatistų karinių bazių. Vienoje iš jų trečiadienį bandėme aplankyti vienus karius ir nunešti jiems labdaros iš „Blue–Yellow“ organizacijos. Tuo metu, kai nuvežėme, ir prasidėjo artilerijos sviedinių ataka. Mes gerai matėme, kaip nuo bombų griūna namai, dūžta langų stiklai, moterys verkia, vaikai bėga į rūsius ir slepiasi. Tai, kas vyko tuomet, mes vadiname generaline repeticija prieš ketvirtadienio įvykius.
Kitą dieną nuo fronto linijos jau buvome nutolę apie 200-300 metrų. Ten nakvojome, buvome suplanavę visai kitus filmavimus kituose, ramesniuose miestuose. Tačiau tie filmavimai nutrūko, kai apie 6 val. ryto mus pažadino žinia: „Viskas, karas prasidėjo“. Šiek tiek toliau nuo tos vietovės sprogo kelios raketos ir miestas iš karto stojosi ant kojų – žmonės skubėjo grynintis pinigų ir imtis kitų reikalingų veiksmų. Visi suprato, kad svarbu turėti daug grynųjų, nes tokiais atvejais greitai užlūžta bankų sistemos.
Visi tikėjosi, kad kažkas bus. Tačiau kas – niekas net neįsivaizdavo. Kiti išvis galvojo, kad padėtis bus labai panaši kaip prieš 8 metus. Kad kils provokacijų iš Donbaso ir Luhansko pusės ir kažkaip pavyks atsilaikyti. Kiti tikėjosi tiesiog visuotinio Ukrainos spaudimo, pasitelkiant reguliariąją kariuomenę, bet, gink Dieve, nesitikėjo tokių profesionalios kariuomenės veiksmų iš visų pusių.
Manau, kad šalies vadovybė tokiam scenarijui buvo pasiruošusi, tačiau gyventojai – žinoma ne. Kai bombos pradėjo sprogti tokiose Ukrainos vietose, kur to niekada nebuvo... Tai yra istorijoje nematyti dalykai. Juk pagrindinis karas vyko Rytinėje pusėje. O dabar puola net Kijevą“, – stebėjosi pašnekovas.
Pavojingoje teritorijoje pasipylę šaudmenys, rodėsi, zvimbia per metrą. Todėl D. Kubilius neslepia jautęs rimtą pavojų gyvybei. Nors pats yra karys-savanoris ir yra apmokytas elgtis mūšio lauke, pakliuvęs į netikėtą situaciją veikė atkartodamas prie išpuolių pripratusių vietinių gyventojų veiksmus.
„Filmavome suniokoto namo vidų, kai į tą pusę parskrido sviedinys. Vietiniai, vos išgirdę švilpimą, iš karto gulėsi ant žemės. Mūsų komanda – kartu su jais. Jie išlaukia sprogimo ir iš karto keturiomis bėga į rūsio pusę. Šitą veiksmą vietiniai gyventojai žino kaip „Tėve mūsų“. Mums tiesiog reikėjo žiūrėti, ką kiti daro. Kai tokia situacija įvyksta realiai – pameti nuovoką, atsiranda begalinis stresas. Teko kalbėti su vietiniais kariais, kurių nuomone dabar „nebijo tik durniai“. Neįmanoma nebijoti, nes tu negali žinoti, kur tas sviedinys nusileis“, – kalbėjo D. Kubilius.
Pasiteiravus pašnekovo, ar, jo nuomone, šiuo metu verta nerimauti ir lietuviams, jis pakvietė ruoštis įvairiems scenarijams.
„Šių pastarųjų dienų įvykiai byloja, kad jaudintis tikrai yra ko. Kiek dabar matome pravažiuodami, vyksta neįtikėtini dalykai. Tankai traiško civilių automobilius, žudomi žmonės, raketos krenta į žmonių namus. Šitam priešui niekas nesvarbu. Tad būtinai reikia saugotis.
Mes diskutavome, kad, jeigu jie jau supa Ukrainą, reiškia jų užduotis – kuo greičiau perimti valdžią. Jeigu tai įvyks, aš duodu 100 proc., kad Ukraina kovos toliau. O tuomet įvyks partizaninis karas. Partizaninis karas – ilgas ir nuobodus. Kovoti prieš batalioną yra kur kas lengviau. Partizaniniame kare kiekviename bute gali šauti į priešą.
Kiek teko pastebėti karių nuotaikas ir nusistatymą – jie trauktis nežada. Civiliai gyventojai yra apsiginklavę, nes nežino, kada karys įeis į jų butą ir pasiūlys kulką į galvą. Manau, kad tai bus ilga ir nuobodi istorija, per kurią Lietuva irgi turi ruoštis įvairiems scenarijams“, – kalbėjo D. Kubilius.
Su žinomu prodiuseriu susisiekėme penktadienio vidudienį, šiam judant nuo Ukrainos link Lenkijos pasienio. Anot jo, kelyje nakvoti priverstiems keleiviams mažiausiai problemų kyla dėl mitybos – pakeliui veikia parduotuvės bei degalinės. Tačiau pastarosios vis vangiau tiekia degalus.
„Nuvažiavome ilgą kelią. Jame pasitaikė tokių atkarpų, kuomet per 5 val. teko nuriedėti vos 20 km. Didžiausi kamščiai, didžiausias mašinų srautas juda iš Rytų Ukrainos į Vakarų pusę, nes ten yra vykdoma mažiausiai veiksmų. Be to, manau, žmonės traukia į tokias draugiškas šalis, kaip Lenkija ir Lietuva.
Pagrindinė problema kelyje yra degalai. Retoje degalinėje jų rasi. Kai kuriuose leidžiama įsipilti tik minimalų kiekį. Kelyje kartą stoti teko ir mums. Vos spėjome privažiuoti degalinę, kai per gramofoną buvo pasakyta, kad benzinas baigėsi. Taigi per vietinius savanorius Jonas Ohmanas „suorganizavo“ benzino, kurio mums atnešė tiesiog kanistruose.
Žmonės yra numatę ilgas keliones, kadangi dauguma juda išvis nežinodami galutinio tikslo ir kur jie konkrečiai apsistos. Jie tiesiog juda kuo toliau nuo karo veiksmų ir stotelės be benzino šiuo metu yra labai skausmingos. Todėl įtampa ir pakeltas tonas tarp žmonių labai jaučiasi.
Vakar susierzinimas jautėsi mažiau, turbūt manėme, kad viskas kitaip pasisuks. Tačiau dabar nuotaikos kitos. Mašinos pilnos vaikų, katinų, šunų ir ko tik nori, o tu negali pajudėti iš vietos, nes nėra kur įsipilti degalų“, – pasakojo D. Kubilius.
Pasiteiravus, ar realu, kad nuo Ukrainos judantys žmonės tikisi prieglobsčio Lietuvoje, D. Kubilius sakė esąs įsitikinęs, kad parama šiuo metu galutinės krypties nežinantiems žmonėms – itin svarbi.
„Manau, kad toks scenarijus yra realus. Pirmutinis taškas greičiausiai bus Lenkija. Dar arčiausiai yra Moldova, tačiau ši šalis nelabai draugiška ir prorusiška. Girdėjau ir tokių variantų kaip Rumunija, tačiau nelabai supratau, kodėl. Manau, kad didelė dalis Ukrainos gyventojų mėgins apsistoti Lenkijoje. Ir jau dabar žinau, kad Lenkijos pasienyje yra didelės eilės. Žmonės laukia ir ne visi yra praleidžiami. Padėtis ten sunki. Na, o kad patektum į Lietuvą, reikia pravažiuoti Lenkiją. Taigi ši užduotis yra apsunkinta. Tačiau jeigu mes pasiryšime padėti tiems žmonėms ir jiems padėsime atvykti į Lietuvą, aišku, kad jie važiuos. Kuo daugiau kilometrų nuo karo, tuo geriau“, – kalbėjo prodiuseris.
Į pavojingą teritoriją išvykusio D. Kubiliaus namuose laukia mylinti šeima, kuriai šios dienos irgi buvo ne ką mažiau įtemptos.
„Be abejo visi išgyvena. Susirašinėjame, kiek tik galime. Kai tik turiu laisvą minutę – iškart pasidaliju, kokia situacija, ar esu saugus, ar ne. Buvo tam tikrų lokacijų, kai negalėjau rašyti. Mane labai nustebino, kad sulaukiame labai daug nepažįstamų arba daugelį metų nematytų žmonių žinučių. Mums siunčiamas palaikymas, siūloma pagalba. Daug kas yra pasiryžę net gi važiuoti iki sienos mūsų parsivežti. Tai mane labai žavi ir priverčia dar kartą įsitikinti, kad lietuvių tauta yra draugiška. Mes galime pjautis tarpusavyje ir nekęsti vieni kitų, tačiau, kai tokia bėda – esame nepalaužiami“, – kalbėjo pašnekovas.
Artimiausi prodiuserio planai – saugiai sugrįžti į Lietuvą ir sėsti prie montažo darbų. Anot kūrėjo, per 2-3 savaites TV eterį pasieks jo ir komandos kuriamas dokumentinis filmas apie karinę padėtį Ukrainoje.
„Stengsimės dirbti kuo greičiau, nes suprantame, kad įvykiai keičiasi ir kuo ilgiau „tempsime“, tuo didesnė tikimybė, jog filmas praras aktualumą“, – kalbėjo D. Kubilius.
