Karolina Liukaitytė nemėgsta kalbėti apie asmeninį gyvenimą ir itin retai dalija interviu – vos kartą prabilo apie santykius su aštuoniolika metų vyresniu mylimuoju verslininku Arnu Jurskiu, o paaiškėjus, kad laukiasi kūdikio, į visus žurnalistų klausimus atsakydavo šypsena. Tačiau net sutikusi žurnalui „Tavo vaikas“ papasakoti apie vieną svarbiausių savo gyvenimo įvykių – dukters gimimą Karolina sunkiai randa laiko susitikti.
„Buvome pajūryje, Birštone, paskui sodyboje. Vos kelioms dienoms grįšime į Vilnių ir vėl lėksime į pajūrį“, – telefonu planus dėsto, bet pažadą tęsi ir vieną lietingą popietę pakviečia užsukti į savo namus Vilniaus centre.
Pamačiusi Karoliną švelniai ant rankų sūpuojančią penkių savaičių dukrytę, nuoširdžiai nustembu: smulkutė mergina su akinukais primena sesute besirūpinančią paauglę. Nevalingai sudvejoju: „Ar ji pasiruošusi atsakingai motinystei?“ Tačiau, pradėjus pokalbį, jau pirmieji žodžiai priverčia į Karoliną pažvelgti kitomis akimis.
Žinios neslėpė, tačiau ir nesigyrė
„Lukrecija buvo labai lauktas ir planuotas vaikas. Ir tai ne tušti žodžiai. Su Arnu pagalvojome: „Ar gali būti geresnis laikas tokiam džiaugsmui?“ Esu jauna, organizmas greitai atsinaujina, neturiu sveikatos bėdų, įgijau bakalauro diplomą ir, prieš tęsdama studijas, planavau padaryti pertrauką. Be to, orų pranešėjos darbas – lankstus, neužimantis daug laiko ir neatimantis fizinių jėgų, tad metas vaikeliui gimti išties tinkamas“, – dėsto argumentus.
Ji taip norėjo greičiau pastoti, kad nuolat pirkdavo nėštumo testus.
„Vaistinės, kurioje lankiausi, darbuotojai tikriausiai pamanė, kad esu pakvaišusi“, – juokiasi mergina.
Ir rezultato ilgai laukti nereikėjo. Tačiau nėštumo pradžia toli gražu nebuvo tokia smagi, kaip iš pradžių tikėjosi – pirmus mėnesius Karolinai nuolat norėjosi miego ir kone kiaurą parą pykino.
Kadangi su bendradarbiais šia džiugia žinia ji dar nebuvo pasidalijusi, nuslėpti nuo aplinkinių nėštumą nebuvo paprasta. Vis dėlto ilgai apie tai žinojo tik artimiausi žmonės.
Belaukiant vaikelio šaukštu deguto tapo interneto žurnalistų straipsniai apie besikeičiančias merginos formas ir tai slepiančius drabužius. Nors nieko slėpti ji nė neketino. Priešingai, džiaugėsi apvalėjančiu pilvuku. Bet niekam aiškintis neketino: dirbdama televizijoje supranti, kad tai nieko nepakeis.
„Buvau tradicinė nėštukė – norėjosi saldumynų, ledų, raugintų kopūstų sriubos. Kai paskambinau mamai paklausti šios recepto, ji juokėsi iki ašarų“, – pasakoja jau ne vienus metus sveikai gyvenanti Karolina.
Ji sako „už du“ nevalgiusi, tačiau ir jokių dietų nesilaikiusi, nes nesupranta motinų, žūtbūt besistengiančių išlaikyti kuo mažiau pakitusias kūno formas.
Šalia visuomet buvęs Arnas, kuris neįkyriai prižiūrėjo, kad mylimoji valgytų kuo sveikesnį maistą – daug riešutų ir džiovintų vaisių. „Labai laukiau, kol pasirodys pilvukas – kiekvieną dieną sekiau pokyčius ir atrodydavo: „O, jau kažkas yra!““
Laukdamasi kūdikio ji priaugo dvylika kilogramų – ne per daug ir ne per mažai, tad iki paskutinių mėnesių tilpdavo į savo drabužius.
„Iki šiol nė neįsivaizdavau, kokia problema nėščioms moterims stilingai rengtis. Kažkodėl parduotuvėse joms siūlomi drabužiai, tinkamesni net ne mamoms, o močiutėms. Ir būtinai gėlėti arba taškuoti. Tas pats ir užsienyje – ne tik Lietuvoje.“
Todėl ji išsivertė vos su keliais specialiai būsimoms mamoms skirtais džinsais, o palaidines tiesiog pirkdavo didesnio dydžio.
Varlė keliauninkė
Tiesą sakant, Karoliną sunku pavadinti tradicine nėštuke. Tuo metu, kai kitos moterys stengiasi nenutolti nuo namų, ji išnaršė kone pusę pasaulio.
„Iš pradžių vykome į netolimas šalis – Didžiąją Britaniją ir Prancūziją. Trečią nėštumo mėnesį buvo suplanuota kelionė į Ameriką. Ji turėjo būti lengvesnė, bet koją pakišo... orai, – nusijuokia orų pranešėja. – Automobilyje praleisdavome po aštuonias valandas – kadangi norėjome kuo daugiau pamatyti, per kelias savaites aplankėme, berods, trylika ar keturiolika valstijų. Buvome užsibrėžę tikslą kiekvienoje jų pasiekti aukščiausią tašką. Vienur tiesiog užvažiavome mašina, kitur teko eiti. Pavyzdžiui, kartą tiek prisnigo, kad teko žingsniuoti net 8 km. Paskui turėjome kelias dienas poilsio Karibuose. Po kelionės juokėmės, kad reikia atostogų pailsėti po šių atostogų“.
Gal iš šalies gali atrodyti, kad Karolina elgėsi rizikingai, tačiau ji pati tikina paisiusi tik savo gydytojos nurodymų, kuri kelionėms neprieštaravo. Medikė tik patarė, kad jei skrydis ilgas, dažniau keisti padėtį ir kas porą valandų pasivaikščioti. O klausyti pamokslautojų mergina nė neketino. Kaip ir tuomet, kai jie sukiojo pirštą pridėję prie smilkinio sužinoję, kad po trisdešimtos nėštumo savaitės Karolina su Arnu išsiruošė į tolimuosius Seišelius. Vien pasiekti poilsio vietą reikėjo penkių skrydžių.
„Iš pradžių ilsėjomės viešbutyje su kondicionieriumi ir viskas atrodė gerai. Tačiau kita kelionės dalis buvo suplanuota egzotiškoje vietoje, kurios šeimininkai labai didžiuojasi, kad neturi nei interneto, nei kondicionierių. Štai tuomet, kai net naktį karštis neatslūgdavo žemiau 28 laipsnių, supratau, kad kondicionierius vis dėlto reikalingas. Kai kuriomis dienomis net gulėdavau apsivyniojusi šlapiu rankšluoščiu. O Lukrecija tomis dienomis pilve mažai judėjo. Štai tuomet man tapo truputį neramu – pamenu, vakarais neidavau miegoti ir laikydavau ranką ant pilvo tol, kol ji nors kartą sujudėdavo.“ Vis dėlto ir šios kelionės ji nevadina avantiūra.
Vardą išrinko iš anksto
Karolinos bute į akis krinta daug knygų nėščiosioms ir jauniems tėveliams. Jos čia guli ne veltui – vos sužinojusi, kad laukiasi, mergina ėmė atidžiai studijuoti specialią literatūrą, skambindavo gydytojams.
„Jolitą Zakarevičienę susiradau privačioje poliklinikoje. Iš būrio kitų ją pasirinkau dėl didžiulės patirties ir labai džiaugiuosi nesuklydusi – tai išties puiki profesionalė. Neįsivaizduoju, ką būtų reikėję daryti, jei, kaip priklauso valstybinėse įstaigose, apžiūros būtų buvusios tik kartą per mėnesį“, – orų pranešėja juokiasi, kad kaskart gydytojos prašydavo echoskopu darytos vaisiaus nuotraukos, tad juodu Arnu, dar gerokai prieš gimstant kūdikiui, jau žinojo, ko laukia. Nors tris vaikus iš pirmosios santuokos auginantis Arnas širdimi jautė, kad tai bus mergytė.
„Kartą nusipirkome vardyną, vakarieniaudami skaitinėjome ir rinkomės galimus variantus. Tarp jų nebuvo nė vieno vyriško. Tada Arnas ir pasakė jaučiantis, kad tai bus mergaitė, tad kitų vardų neverta nė svarstyti, – šypsosi Karolina. – Dukterį nusprendėme pavadinti Lukrecija.“
Apie Karolinos motinystę daugiau skaitykite naujausiame žurnalo „Tavo vaikas“ numeryje.