– Kokiose dar šalyse teko dirbti?
– Toliau vedė noras pamatyti daugiau: Pietų Korėja, Vokietija, Japonija, vėl Turkija. Galiausiai gavau pasiūlymą sugrįžti į Milaną. Tiesą sakant, tada jo bijojau, tačiau pasiryžusi priimti šį iššūkį, niekada to nesigailėjau. Dirbti iš tiesų sekėsi labai gerai, pats miestas tikrai patiko, todėl jame likau apie metus. Tačiau galiausiai Rūta, dabar vadovaujanti modelių agentūrai „RUTA Model Management“, man pasiūlė išbandyti Majamį, o vėliau – Niujorką. Taigi, taip čia ir atsidūriau. Majamis labai patiko, tikiuosi dar kada ten sugrįžti, tačiau Niujorkas yra kažkas tokio, žodžiais nenusakomo. Tai – vienas mylimiausių miestų, kuriame norėčiau nuolatos gyventi ir dirbti. Tačiau, turiu pripažinti, kad pasiilgstu ir Milano.
– Papasakok, kokie buvo tavo pirmieji žingsniai į modelių pasaulį?
– Viskas prasidėjo nuo to, kai būdama septyniolikos sudalyvavau modelių atrankoje, kurioje veidų ieškojo įvairūs klientai iš užsienio šalių. Sėkmė man nusišypsojo, tad pabaigusi mokyklą iškart susikroviau lagaminus ir išvažiavau į Milaną. Tačiau nepasitikėjimas savimi, negalėjimas susikalbėti anglų kalba, nes mokykloje mokiausi vokiečių bei rusų, davė savo. Nors agentūrai aš ir patikau, tačiau dėl pastarųjų priežasčių dirbti buvo nelengva. Galiausiai po kelių dienų nusivylusi paprašiau, kad leistų grįžti namo. Užsienio buvau įbauginta, todėl vėliau dirbau tik Lietuvoje. O galiausiai – ir iš viso nusprendžiau nebeužsiimti modelio veikla.
– Tačiau dabar dirbi Niujorke. Kaip viskas pasisuko, kad vėl sugrįžai į šią sritį?
– Praėjus keliems metams draugų pastūmėta nutariau dar kartą išbandyti savo jėgas. Nusiuntusi savo nuotraukas į tuomet naujai atsidariusią modelių agentūra, labai greitai sulaukiau skambučio iš jos vadovės Rūtos Bartašiūtės. Neilgai trukus man buvo pasiūlytas darbas Turkijoje. Ilgai nesvarsčiusi nusprendžiau pabandyti, nes jau buvau pramokusi anglų kalbą, įgijusi pasitikėjimo savimi, surinkusi nemažą bagažą informacijos apie modelio darbą. Tai buvo geras sprendimas, nes Turkijoje sekėsi puikiai, uždirbau pirmuosius savo pinigus ir, apskritai, tiesiog įsimylėjau šalį.
– Su kokiais pasaulyje žinomais prekiniais ženklais esi dirbusi?
– Iki šiol teko dirbti su daug žinomų vardų, pavyzdžiui, „Harmont and Blaine“, „Chervò sport“, „Eva Garden make up“, „Deborah make up“, „Beatrice Brandini & Zeko bikini“, „Terranova“. Pastarieji darbai vyko Milane. Na, o Niujorke man kol kas dar reikia laiko įsivažiuoti. Tačiau jau dirbau su „Avon“ katalogu, taip pat – „L’Oreal“ plaukų dažnais pakuočių viršeliui. Turėjau ir gausybę kitų smulkesnių darbų, kurių visi – grožio srityje. Pastarųjų klientai mane renkasi, nes, anot jų, mano išskirtinumas – labai gražus ir proporcingas veidas. Tačiau ateityje tikiuosi, jog sulauksiu daug daugiau pasiūlymų.
– Ar pastebėjai, kokių modelių ieško skirtingų šalių klientai?
– Kiekviena šalis turi savitus pageidaujamus tipažus. Pavyzdžiui, Niujorke vertina aukštas, lieknas merginas, profesionalius modelius. Tokias ir gatvėje pamačius supranti, kokį darbą dirba. Azijos šalyse pageidaujamos žemesnes ir tiesiog simpatiškai atrodančios merginos.
Apskritai Rytuose dirbti daug lengviau. Klientai čia nėra išrankūs, jiems nebūtina tobula figūra, modelio profesionalumas ar užsienio kalbų mokėjimas, leidžiantis susikalbėti. Pakanka tiesiog gražios išvaizdos. Jeigu patiko – tai ir pasirinks. Na, o Niujorke viskas yra kitaip. Čia merginos visada lieknos, pasitempusios, visos labai skirtingos, turinčios savitą klientus dominantį grožį. O jie Niujorke – tikrai išrankūs. Užsakovams svarbios plaukų, akių ir net odos spalvos, kūno linijos. Taip pat būtinas ir modelio profesionalumas: kuo daugiau esi dirbusi su žurnalais, tuo didesnis susidomėjimas tavimi bus. Na, ir, žinoma, labai svarbus gebėjimas bendrauti. Niujorkas turi savo rinką, kurioje konkurencija – labai didelė. Tad čia negali dirbti vien tik graži mergina, to tiesiog neužtenka.
– Sakyk, o ar skiriasi darbo ypatumai?
– Darbas kiekvienoje šalyje yra panašus: jei katalogas – tai katalogas, jei šou – tai šou. Ir darbotvarkė dažniausiai būna tokia pati, kai pradedi ryte ir baigi vakare, turi pietų pertraukas. Dažnai būna taip, kad vardan darbo tenka iš vieno miesto skristi į kitą. Tokiais atvejais modelių laukia užsakyti viešbučiai ir net asmeniniai vairuotojai.
– Kas, tavo nuomone, reikalinga merginai, norinčiai patekti į šiandieninę modelių industriją?
– Norint dirbti modeliu šiandieniniame mados pasaulyje reikia tiek fizinių duomenų, tiek ir didelio užsispyrimo. Modelis – tai ne tik kūnas ar veidas, bet ir asmenybė. Pasitikėjimas savimi, mokėjimas save pristatyti, žinojimas, ką ir kaip daryti, lankstumas, gebėjimas įveikti kliūtis – savybės, be kurių neapsieinama. Taip pat modelis turi mokėti rasti bendrą kalba su žmonėmis, nestokoti energijos. Taigi, tiesiog nebepakanka būti gražiai ar simpatiškai merginai. Reikia turėti kažką ypatingo, kad išsiskirtum iš minios ir patrauktum klientų dėmesį: gal tai plaukų spalva, galbūt veido proporcija, ar tiesiog energija. Dabartinė modelių konkurencija yra milžiniška, todėl išskirtinumas yra tiesiog būtinas.
– Papasakok plačiau apie savo draugus, apie tai, ką veiki laisvalaikiu.
– Dažniausiai mano draugais tampa modeliai. Su jais gyveni, bendrauji, eini į vakarėlius, leidi laisvalaikį. Tačiau vėliau ne visi lieka draugai. Daug keliaujant su kai kuriais tenka atsisveikinti ilgam. Tokiais atvejais stengiamės palaikyti ryšį internetu. Tačiau, žinoma, ilgesnį laiką būnant svečioje šalyje aplink tave susiburia ne tik modelių draugija. Atsiranda ir kitų žmonių. Pavyzdžiui, Niujorke mano draugų ratas labai mažas. Ir jie – ne modeliai, o čia tiesiog dirbantys ir gyvenantys mano bendraamžiai. Žinau, kad visada galiu jais pasitikėti, sulaukti pagalbos iškilus problemai.
Dažniausiai laisvalaikį su draugais leidžiame namuose. Labai mėgstu suktis virtuvėje, taigi neretai penktadieniais ruošiu jiems vakarienes. Stengiuosi visada pagaminti ką nors lietuviško. Su draugais susirenkame pasėdėti, pavakarieniauti, pagurkšnoti vyno. Nebesu didelė vakarėlių mėgėja, juose apsilankau vis rečiau ir rečiau.
– Daug keliauji, sutinki įvairių žmonių. Tačiau ar nepasiilgsti namų? Ir iš ko tokiais atvejais sulauki palaikymo?
– Modelio darbas yra labai įdomus, nes keliauji, aplankai daug šalių, susipažįsti su įdomiais žmonėmis, susirandi naujų draugų. Taip pat, kad visada išlieki arti mados. Nepaisant to, labai lengva pasijusti ir vienišai. Gali gyventi apsupta žmonių, bet vis tiek kažko trūks. Gali dalyvauti geriausiuose vakarėliuose, tačiau jie neatstos šeimos, antrosios pusės, draugų. Ir savos šalies maisto pradedi ilgėtis. Būna momentų, kai lyg norisi viską mesti ir grįžti namo, tačiau tokias dienas greitai pakeičia kitos, kuriomis skraidai padebesiais. Džiaugiesi viskuo, ką darai, kur esi, ir, svarbiausia, kad esi laiminga, nes užsiimi tuo, kas iš tiesų patinka.
Taip pat, labai džiaugiuosi bendradarbiavimu su Rūta Bartašiūte, kurios dėka ir ryžausi visoms kelionėms. Apskritai, ji puikiai moka palaikyti, padrąsinti, pasiūlo geriausias agentūras, moka pastūmėti aukščiausio rezultato link. Modeliu dirbu šešerius metus ir visus juos – tik su Rūta. Dabar Niujorke taip pat esu jos dėka.
