Dainininkė K. Zvonkuvienė prisimena eglutės puošimo tradiciją, atsiradusią besilaukiant dvynių.
„Gimdymo išvakarėse nusprendžiau puošti eglutę, gruodžio 1 dieną, prieš trejus metus. Gimdymas buvo numatytas gruodžio 8 dieną. Bet gruodžio 1 dieną prasidėjo sąrėmiai ir turėjome išvažiuoti į ligoninę. O taip norėjau grįžti su leliukais į papuoštus namus. Mano draugės su sese padarė staigmeną: jos atvažiavo ir papuošė mūsų eglutę. Grįžome su vyru į papuoštus namus. Iš to atsirado labai graži tradicija: puošti eglutę nuo vaikų gimtadienio. Be to, ši eglutė yra palikta buvusių buto šeimininkų, o kam mums pirkti naują. Prieš metus šovėme fejerverką ir Donatas paspringo nuo jo popierėlio, man pro akis prabėgo visas gyvenimas. Tad kol maži vaikai, tol turėsime dirbtinę, nes taip saugiau“, - tikina į jau Kalėdomis kvepiančius namus pakvietusi atlikėja.
Zvonkų vaikai, nors dar maži, irgi bando prisidėti prie eglutės puošimo.
„Kornelija jau man padėjo: visa eglutės apačia jos sukabinta ir mes negalime nieko liesti. O Donatui tai nebuvo labai įdomus procesas. Šiais metais mūsų eglutė įgavo raudonos spalvos, prieš tai turėjome labiau baltą,“ - sako Katažina.
Žinoma dainininkė teigia puikiai atsimenanti ir savo vaikystės šventes, kai teko pačiai eiti miškan ir kirsti eglutę.
„Kol dar gyvenau kaime, eidavau pati į mišką kirsti eglės. Atsimenu, mes eglę puošdavome prieš pat Kūčias. Iš ryto einu su tėvu kirsti eglės, sniego iki kelių. Miške daug gražių eglių, galvoju sau, kirsiu dvi. Vieną jau sutvarkiau, einu kitos ir žiūriu - pamečiau kirvį. O tėvas buvo toks: neduok Dieve, pamesi kirvį. Aš panikuoju, niekur nerandu. Visa paslika iššliaužiojau po tą sniegą. Radau tik po pusvalandžio, visa prakaituose paskendusi, bet radau. Kasmet mano pareiga buvo papuošti eglutę, vėliau tai dariau su savo sūnėnu. Kai nebeliko tėčio ir atsirado mano šeima, viskas persikėlė į miestą, į mūsų namus. Čia atvažiuoja sesės šeima, mūsų mamos, tada mūsų namai tampa pilni žmonių ir juoko“, - pasakoja garsi moteris.
Katažinos vaikystė nebuvo tokia gausi, kaip jos vaikų, bet ji sako, kad prisiminimai išlieka patys šilčiausi: „Tie patys žaislai metai iš metų, jie dar liko mano kaime. Buvo tradicijos: viską supakuoti į senus laikraščius ir laikyti dėžėse. Vėliau mama pakuodavo žaislus į laikraščių iškarpas, kur būdavo apie mane parašyta. Visiškas naftalinas, bet tokie sentimentai. Pamenu didelius burbulus padengtus su snaigėmis, kankorėžius ir ledo varveklius. Jei suduždavo koks, tai labai skaudėdavo. Nuo pat vaikystės esu išmokyta neišmesti maisto, dabar mes labai gerai gyvename, esame visko pertekę. Tėvo darbas buvo visada trinti aguonas prie pečiaus, tada kepdavome barankas. Man taip buvo neskanu, bet kai tėčio nebeliko, praėjo to trūkti. Būtinai būdavo kisielius, įvairių rūšių žuvis, blyneliai su grybais, kopūstais, silkė. Senieji patiekalai išliko iki dabar. Mano sesė perėmusi daugiau to gaminimo tradicijų, o aš tik pavalgydavau. Bet dabar irgi kyla noras vis prisidėti.“
Dainininkė nesulaikė ašarų šnekėdama apie anapilin išėjusį tėvą ir giedojimą bažnyčioje.
„Kūčių vakarienė pas mus prasidėdavo tėvo malda. Pastaraisiais metais tradiciją perėmė mama arba mes. Tada keliaudavome į Medininkų bažnyčią, kur tvyrojo ypatinga dvasia. Dabar mes einame į Matulaičio ar Lazdynų bažnyčią. Dar buvo viena tradicija, kurią dievinau – tai psalmės giedojimas bažnyčioje per Kūčias. Dabar, atsiradus vaikams, dainuoju psalmę apie tai, kaip per Kalėdas grįžtame pas savo tėvus, kol juos turime. Kiekvienais metais ją giedu ir žliumbiu“, - sako ašarą išspaudusi dainininkė.
Vaikystėje Katažina net nežinojo, kas yra dovanos, nes svarbiausia buvo kiti dalykai: malda ir giedojimas: „Vaikystėje mes negaudavome dovanų. Mes nežinojome, kas tai yra. Kalėdos mums nebuvo dovanų laukimas ar Kalėdų senelio atėjimas. Tai buvo malda, giedojimas, paplotėlio laužimas. Bet paskui tą dovanų tradiciją atvežė mano seserys. Iš Lenkijos jos atveždavo man rūbelių, guminukų, bananų. Tėvai irgi buvo priversti perimti tas dovanų tradicijas. Pamenu, duodavo visiems po vokelį: po 100 litų gaudavo ir didelis, ir mažas. Dabar mama tęsia šią tradiciją. Man patinka labiau dovanoti negu gauti ir žmogų nustebinti. O vaikai šiais metais tik pradeda suprasti, kas yra dovanos. Bet mes per daug nelepiname vaikų dovanomis, turi būti saikas.“
Zvonkų namuose įžiebta eglutė - nuotraukų albume:
