Savo niūria nuotaika ir širdį veriančiais prisiminimais Monika pasidalino socialiniuose tinkluose. Jautrus laiškas apie mamą sulaukė begalės užuojautos kupinų žinučių.
„Rugsėjo 2-oji yra baisiausia mano gyvenime diena... Ją prisiminus, aš negaliu sulaikyti ašarų... Ir taip kiekvieną kartą. Kūkčioju ir springstu... kartais ir rėkiu. Tai diena, kai mirė mano mama.
Rugsėjo 2-a diena, antra pamoka, šviečia saulė. Sėdžiu savo mėgstamoje chemijos pamokoje. 9-ta klasė. Jaučiu, kaip kuprinėje skamba telefonas, tačiau nekreipiu dėmesio ir stengiuosi toliau klausytis mokytojos vedamos pamokos. Esu motyvuota šiais metais turėti geriausius trimestro pažymius! Tokios mintys man sukosi galvoje. Jaučiu, kaip toliau vibruoja telefonas, bet tai neišblaško mano dėmesio mokymuisi, juk po pamokos galėsiu pažiūrėti.
Suskambo skambutis. Susidedu sąsiuvinius, rašymo priemones, išsitraukiu telefoną. Keli sesės praleisti skambučiai ir žinutė: „Mirė mama“. Ir dabar aš žodžiais negaliu apsakyti, kaip tą akimirką pasijutau. Kaip man pervėrė visą kūną... Tai buvo blogiausias jausmas mano gyvenime. Aš tik pamenu, kad nedvejojau nei akimirkos, užsidėjau kuprinę ant pečių ir pradėjau bėgti. Su niekuo neatsisveikinus, bėgau iš kabineto, bėgau koridoriais, tiesiai iš mokyklos.
Visą laiką bėgau ir niekada nesustojau, neėjau. Springau ašaromis ir kartojau sau, kad tai negali būti tiesa. Šiandien ryte juk ji mane išlydėjo į mokyklą, palinkėjo geros dienos. Juk tai mano mama, vienintelė mano draugė. Mano mama!
Grįžau namo, atidarau duris. Stovi policijos pareigūnai. Einu link mamos kambario, bet ant žemės, tarpduryje, pamatau nebegyvą mamos ranką. Aš tiesiog suklupau ir pradėjau rėkti, rėkiau iš skausmo, kupina ašarų. Aš negalėjau patikėti, kad tai yra realybė. Mane sulaikė pareigūnai, kad neičiau toliau. Bet aš taip norėjau ją apkabint. Taip norėjau išgirsti jos balsą... Neturėjau progos net atsisveikint. Aš dar tiek turiu jai ką pasakyti, dar tiek noriu iš jos išmokti... Kaip aš dabar gyvensiu be jos? Koks dabar bus mano gyvenimas.
Ėjo nauja diena ir dar kita. Ir taip begalės dienų iš eilės, kaip tu negali suvokti tokio fakto, kad tavo mama negyva. Vienu metu jau atrodė, kad buvau susitaikiusi, jog jos nebėra ir nebebus, tačiau paskutinius metus man be galo jos trūksta. Jaučiuosi vėl ta pati vieniša, palikta mergaitė.
Pasiilgau tavęs, mamyte...“ – jautriai rašė M. Šalčiūtė.
