M. Mikutavičius išskirtiniame interviu dalinasi mintimis apie futbolą, kūno kultūros pamokas mokykloje, kantrybės ugdymą sporto klube ir netgi paviešina pikantiškų istorijų iš „Prelegentų“ komandos gyvenimo.
Atlikėjas atskleidžia, kad būtent meilė sportui jam leidžia būti energingam koncertų metu ir jų metu pakelti didelius fizinius krūvius.
- Didelę duoklę sportui atidavėte savo muzika, be to, mėgstate ne tik žiūrėti, bet ir žaisti futbolą. Kas paskatino pasirinkti šią sporto šaką?
- Aš priklausau kartai, kurios pasaulyje sportas dar nebuvo aplipęs visokiais madingais sveikos gyvensenos mitais. Sportavimas mums buvo tiesiog prievolė: to reikalavo mokykloje, tai buvo sveikintina bendruomenėje ir tai skatino tėvai. Be to, nelabai turėjome kitokių pramogų, tad lakstymas, šokinėjimas ir nusibrozdinimai tiesiog buvo dalis gyvenimo.
Kiemo vaikai žaidė viską – krepšinį, kvadratą, ledo ritulį, futbolą. Bet futbolą žaidė mano pusbroliai ir mano tėtis, tad ir aš jį įsimylėjau. Futbolą žaidėme beveik visais laikais. Vasaromis apskritai žaisdavome ilgai, iki nugriuvimo, kol nusileisdavo saulė ir nebeįžiūrėdavome kamuolio.
- Kokia dar sportine veikla užsiėmėte vaikystėje? Kas labiausiai patiko, o ko kartoti nenorėtumėte?
- Kaip minėjau, žaidžiau daugybę komandinių žaidimų. Ledo ritulys yra atominis žaidimas, tik jam ne visada būdavo sąlygos. Kai gyvenau Lazdijuose, dar būdavo, kad nueidavome į tyrus ant užšalusių tvenkinių už miesto, bet Vilniuje tarp kiemuose stovinčių mašinų žaisti jau buvo bėda.
Trumpai dar lankiau dziudo ir boksą. Boksas išliko vienintelis iš „vienas kito daužymo“ sportų, kurį mėgstu dar ir dabar. Bet vaikystėje nebuvau geras mušeika. Trūko agresijos.
- O ar lankėte fizinio lavinimo pamokas mokykloje? Kokie atsiminimai įstrigo iš tų laikų?
- Lankėme. Pamenu, kad nuo fizinio „nusiplauti“ norėdavo tik mergaitės. Joms tos pamokos varė kažkokį sunkiai paaiškinamą siaubą. Jos mokytojoms meluodavo išsijuosusios, prisigalvodamos milijonus moteriškų ligų ir priežasčių, kodėl negali eiti į pamoką.
O bičai sportuoti mėgo. Mūsų paskutinėse klasėse net didžiausi moksliukai žaidė krepšinį kaip žvėrys. Vienu metu aš su tokiu klasioku Dainiumi pas merginų fizinio lavinimo mokytoją (beje, buvo šauni moteris) pasiimdavome salės raktą, anksti atsikeldavome ir dar prieš visas pamokas eidavome pažaisti vienas prieš vieną bei pamėtyti į krepšį.
Tuometinėje mokykloje, aišku, niekada neveikė jokie dušai. Jų durys buvo aklinai užkaltos visiems laikams, tarsi ten būtų užmūriję žmonių rasei pavojingą drakoną. Taigi, pamokose sėdėdavome elegantiškai prakaituoti. Gal tai buvo viena iš priežasčių, kodėl merginos nenorėjo sportuoti.
- Kaip dažnai lankotės sporto klube? Kur Jus dažniausiai galima sutikti – ant bėgimo takelio ar baseine?
- Tiesą sakant, sporto klube aš nedažnas svečias, bet vis noriu ten užsukti dažniau. Kai mūsų komanda žaidžia kelias ar bent pora varžybų per savaitę, tokio sportinio krūvio man visai pakanka. Deja, bet lyginant su futbolo varžybomis, bėgti ant takelio ar kilnoti svorius man žvėriškai nuobodu. Tikrai neturiu tam kantrybės. Bet, kai sportinės veiklos trūksta, nueinu į „Impulsą“ ir tos kantrybės mokausi.
- Kas labiausiai jus motyvuoja sportuoti ir neleidžia nustoti to darius?
- Nežinau. Kartais manau, kad tiesiog inercija, nes daug metų taip gyvenu. Aš net nevadinu to sportavimu. Man tiesiog patinka kažką žaisti, kažkur judėti ir būti judriu. Tai nereiškia, kad nebūna dienų, kai tiesiog drybsau kaip panda, bet judėjime yra kažkokia magija. Be to, tu psichologiškai tiesiog jautiesi guvesnis, grakštesnis ir ne toks apkerpėjęs.
- Kaip manote, kas daugelį žmonių labiausiai motyvuotų daugiau sportuoti?
- Patekimas į situaciją, kurioje sportas būtų pravertęs. Vienas pažįstamas, pavyzdžiui, nukentėjo nuo chuliganų. Tada jis pradėjo lankyti kikbokso treniruotes ir kojomis daužyti šviestuvus. O po to jis išprotėjo.
- Daugelis bent kartą yra susidūrę su situacija, kuomet nusprendžia mesti svorį ir auginti raumenis. Ar esate tai daręs ir kaip sekėsi? Koks sportavimo būdas Jums atrodo efektyviausias?
- Čia aš ne patarėjas. Aš pats nesijaučiu turįs antsvorio, o kai noriu, kelis nereikalingus kilogramus numetu labai greitai, tiesiog pavalgydamas vieną kartą per dieną ir šiek tiek pasportuodamas. Apskritai Lietuvoje žmonės dažniausiai sportuoja tada, kai nori numesti svorio arba užsiauginti raumenis, bet man sportas pirmiausia yra energija ir gera savijauta.
Raumenų auginti niekada neketinau. Mano kojos ir taip yra storos raumenų kupetos, o viršutinei daliai tiesiog palaikau kondiciją. Negerai... Ties pilvu reikėtų padirbėti.
- Kiek sportinė veikla svarbi Jums kaip atlikėjui? Ar yra dalykų, kurių negalėtumėte atlikti scenoje, jei būtumėte prastos sportinės formos?
- Esu pagalvojęs, kad tokių krūvių, kuriuos kartais turiu ištverti scenoje, neatlaikyčiau, jei nuo vaikystės sportuodamas nebūčiau išsiugdęs šiokios tokios fizinės ištvermės. Aš nesu ramus atlikėjas, neprotingai daug lakstau po sceną, tad gera forma man svarbu.
- Ar tikrai esate praleidęs merginos gimtadienį dėl UEFA Čempionų lygos rungtynių, kaip kad dainuojate dainoje „Blemba, juk aš tave myliu“?
- Taip. Bet dėl merginos esu praleidęs ir siaubingą kiekį Čempionų lygos mačų.
- Jūsų pažįstamas Linas Zareckas-Choras teigė, jog iš žymių atlikėjų, Jūs, ko gero, labiausiai tiktumėte į Lietuvos futbolo rinktinės gretas. O į kokią rinktinę Jūs deleguotumėte Liną?
- Esu labai dėkingas Linui už tokį mandagų reveransą. Jis tiesiog spinduliuoja džentelmeno aura. Linui tiktų kažkas iš klasikinių aukštuomenės sportų – golfas, tenisas arba „stiplčezas“.
- Gal galėtumėte pasidalinti kokia nors smagia istorija iš „Prelegentų“ komandos gyvenimo?
- Vienas mūsų komandos narys kadaise begrįžtant iš rungtynių privėmė į čempionų taurę, kurią ką tik buvome iškovoję. Labai simboliška. Taip jis išreiškė komandos filosofiją, jog svarbiausia procesas, o ne titulai.
