– Per kelis pastaruosius mėnesius pasikeitė Tavo muzikinė linija, atėjo branda, pakito net išvaizda. Kas lėmė šiuos pokyčius?
– Laikas. Labiausiai lėmė laikas. Kartais tie pokyčiai būna laiku ir vietoje ir negali nuo jų pabėgti. Jie tiesiog ateina.
– Bet kaip viskas nutiko? Nuolat kirbėjo mintis? Ar tiesiog vieną dieną pabudusi nusprendei, kad reikia permainų?
– Tokie sprendimai nėra priimami per vieną dieną. Jie ateina pamažu. Be to, man įtaką padarė šalia esantys žmonės, jų patarimai.
– Kokia yra naujoji, o tiksliau sakant, atsinaujinusi Monika Linkytė?
– Jeigu prabilome apie išvaizdos pokyčius, Tu juos brandinai dar dalyvaudama „Eurovizijos“ dainų konkurse Austrijoje, Vienoje. Sakei: „Tik grįžtu į Lietuvą ir iš karto nusikerpu plaukus...“ Moteriai nusikirpti ilgus plaukus yra didelis įvykis?
– Aš to nesureikšminu. Tiesiog norėjau griežtumo, atsisakyti to vėjavaikiško, tradicinės ilgakasės lietuvaitės įvaizdžio. Moteris visada turi atrodyti stilingai. Kartais tai galima pasiekti su ilgais, kartais su trumpais plaukais – tai pasirinkimas. Plaukai pirmiausia turi būti išpuoselėti, nenušiurę, o maniškius buvo sunku prižiūrėti, nes jie garbanojosi ir šakojosi. Nebuvo kitos išeities, tik pasidaryti trumpų plaukų šukuoseną. Ji, manau, man tinka.
– Pakalbėkime apie Tavo muziką. Neseniai pristatei dainą „Po dangum“ iš naujojo albumo. Ją Tau parašė Leonas Somovas ir Jazzu. Klausytojai kaipmat pradėjo kalbėti, kad naujas Monikos dainų skambesys itin primena Jazzu stilių, skamba kaip kopija. Ką manai apie tokius vertinimus?
– Jei kam nors rašyčiau dainą, ji taip pat skambėtų monikiškai. Nenoriu bėgti nuo naujo skambesio. Nei sureikšminu, nei išgyvenu dėl to. Savaime suprantama, kad Leono ir Jazzu parašyta daina primena ankstesnę jų kūrybą, tačiau tai nėra kopija, nes dainose įdedu dalelę savęs. Mes su Jazzu esame panašios, bet ne lygios. Niekada nenoriu būti lyginama, nes esu Monika. Ir viskas.
– Praėjo mėnuo po „Eurovizijos“. Patekti į ją bandei ne vienus metus, pagaliau pavyko. Ar pradedi jausti muzikinio įdirbio dividendus? Gal padaugėjo koncertų, reklamos užsakymų?
– Kalbant su Tavimi atrodo, kad išgyveni auksinį laikotarpį: esi sveika, graži, populiari, pajūryje visą vasarą rengi kokybiškus akustinius koncertus „Kurhauzo“ salėje. Ar jautiesi laiminga?
– Tikrai esu laiminga. Kartais dėl smulkmenų kyla neigiamų minčių, bet tai tik smulkmenos. Sėkmė visose srityse verčia mane šiek tiek bijoti, nes prie gero greitai priprantama. Nenoriu jaustis kaip žuvis vandenyje, kad netektų vėliau nudegti. Reikia protingai naudotis savo laime.
– Vardydamas dalykus, kurie daro Tave laimingą, pamiršau vieną svarbią detalę – neturi antrosios pusės. Ar jos Tau reikia?
– Antroji pusė, asmeninis gyvenimas – tai tie klausimai, kurių aptarinėti nenoriu viešai, nes mėgstu kai ką pasilikti sau. Kiekvienas žmogus, net ir viešas, turi turėti paslaptį, su kuria galėtų gyventi. Jei išdaliji viską, sunku patraukti klausytoją, nes nelieka paslapties, tampi atversta knyga.
– Suprantu, kad nori pasilikti kai ką sau. Bet nejaugi tuomet, kai turėsi vaikiną, jį slėpsi? Negi jis negalės kartu su Tavimi žengti raudonuoju kilimu, pavyzdžiui, svarbiame muzikos renginyje?
– Noriu subręsti toms akimirkoms, kai viskas tarp dviejų žmonių yra pakankamai stipru ir aplinkinių žodžiai bei vertinimai neturi įtakos santykiams. Norisi subrandinti santykius ir tik tuomet leisti aplinkiniams apie juos šiek tiek sužinoti. Neslėpsiu savo vaikino, bet specialiai žiniasklaidai nepristatysiu.